Šios žuvys jau pradeda atkusti ir su kiekviena šiltesne diena tikimybė pasikinkyti šią, anot vokiečių, „ubagų lašišą“ vis didėja. Išgirdęs iš bičiulio Virgio, kad vieną kitą salatį Neryje jau pasiseka pagauti, neišlaikiau neįsiprašęs jam kompaniją. Virgis pradžioje nebuvo labai optimistiškai nusiteikęs: sako, geriau atvažiuok po savaitės kitos, kai labiau pašils. Tada tai garantuotai pagausi. Dabar dar „loterija“ – dieną pagauni, pora dienų grįžti „sausas“. Tačiau, matydamas mano įkarštį, nesiginčijo.

Trečiadienis pasitiko keturių laipsnių šaltuku ir saulės blyksniais. Visišku kontrastu su vakarykščia diena, kai dangus maišėsi su žeme, o lietus persipynė su uraganiniu vėju. Dabar buvo visiškai ramu. Iš Jonavos simbolio, „Achemos“ kamino, lyg iš aukuro balti dūmai ramiai kilo kaip stulpas į viršų. Gamta dar iš tiesų žiemiška. Žolė, bent jau čia, nepradėjusi kaltis, pumpurai dar nepradėję brinkti. Tik vienas kitas pavasarinis grybas, keliantis viršūnę, bei pabaidytos paupyje antys sufleravo, kad jau prasidėjo, tegul ir nedrąsiai, pavasaris.

Virginijus Vidrinskas

Neries vandens lygis bet jau čia, Jonavos rajone, kiek aukštesnis už tokį, kokiame esame pratę gaudyti salačius kovo pabaigoje. Tik, gal dėl Šventosios įtakos, nelabai skaidrus – net ir ryškų masalą matai ne giliau kaip pusmetrį. Visiškas kontrastas Neriai ties Vilniumi, kur bičiuliai gyrėsi žvejojantys vos ne krištolo skaidrumo tėkmėje. Srovė iš reto ramiai nešė pakrantės žolių kuokštus, plastikinius butelius, bebrų apgraužtus pagalius ir kitą gamtos ir žmonių „gerą“. Kad aštriadančiai gamtos darbininkai jau nemiega, liudijo ir pagraužti pakrantės medžiai.

Čiupome spiningus ir puolėme apgaudyti ilgą, ties posūkiu išgraužtą, Neries duobę. Šiltesniu metu ar savaitgalį, išsistatę meškerykočių „baterijas“, čia ją garantuotai kontroliuotų vietiniai dugninės mėgėjai. Bet dabar pakrantė buvo visiškai mūsų dispozicijoje. Metras po metro puolėme tikrinti visą duobės perimetrą nuo pat pagilėjimo pradžios iki galo. Spiningų viršūnės sulingavo nuo žaidžiančių srovėje voblerių žaismo. Kurį laiką jie niekam didelio įspūdžio nepaliko.

Vienoje vietoje dugno pagilėjimas ėjo prie pat kranto ir traukiamą masalą srovė priplakdavo prie pat žolių. Virgiui bekeliant voblerį iš vandens, jam palei pat kojas nuvilnijo didžiulis ratilas, kad bičiuliui net cigaretė iš lūpų iškrito.

Iš žolių atakavo stambi, pasak kolegos, nemažiau 3 kilogramų lydeka. Bet laimei, pramovė. Ko jau ko, o su lydekomis šįkart susitikti jokio noro nebuvo. Nesinori trikdyti jų neršto, kuris, panašu, jau ne už kalnų. Juk, kai pagalvoji, net jei dar vandenyje paleidi pagautą žuvį, neaišku, ar ji išnerš. Antra priežastis, žinoma, yra ne tokia altruistinė. Tiek aš, tiek Virgis salačių žūklėje prie pinto valo buvome užsirišę 0,37 mm fluorokarboninius pavadėlius, kurio atsparumas lydekos dantims, kaip žinote, toli gražu ne begalinis. O žvejoji juk japoniškais vobleriais, kurie kaštuoja ne po kelis eurus.

Virginijaus masalai drumstam vandeniui

Tad kiek įmanoma stengėmės taip žvejoti, kad vobleriai kuo mažiau išbūtų pakrantės zonoje. Kai tik priartėja – keli kotą į viršų ir stengiesi vesti oru, bet tai mažai gelbėja. Ta pati užsispyrus lydeka dar du kartus atakavo tolėliau keliamą voblerį ir tik bičiulio miklumo dėka sugebėjo neparagauti voblerių kablių.

Paėjėjęs toliau švystelėjau masalą į vidurį upės ir beveik nesukdamas ritės leidau srovei plukdyti virpantį masalą lanku. Prisiminiau vieno seno Vilijampolės salatininko žodžius, kad tingius ir įnoringus salačius kartais padeda išprovokuoti staigesnis masalo timtelėjimais. Yra tokia taktika ir man suveikus, bet labiau gegužę, po draudimo.

Virginijaus salatinių voblerių Top 5

Kelis kart lengvai timtelėjau voblerį ir po paskutinio bandymo iškart kažkas nuožmiai smogė lyg plaktuku per masalą, sulenkė spiningą iš ėmė suktis apie savo ašį. Jau norėjau užplėšti gerai visiems pažįstamą Matotaupos vardo vertą pergalės šūksnį „Turiu!“, kad visi krantai nuaidėtų, tačiau vandens paviršiuje pasirodė margi maždaug 1,5 kg lydekos šonai... Gerai, kad voblerio ji nebuvo giliai įrijusi ir pavyko plėšrūnę gana greit išvaduoti iš kablių ir paleisti atgal į upę. Šiuo metu spiningaujant ramesnėse vietose, kur turėtų būriuotis visos plėšrios žuvys, sunku išvengti lydekų kibimų ir tai yra reali problema.

Pervažiavome į kitą vietą kodiniu pavadinimu „prie akmenų“. Srovė čia buvo nuožmesnė, ritosi per didesnius ir mažesnius akmenis, vietomis šiek tiek sūkuriavo. Tokioje vietoje tikrai neturėtų (bent jau šiuo metu) būti lydekų. Jeigu jau čia kimba, tai paprastai arba salatis, arba šlakis. Laimingiesiems pasitaiko ir lašiša. Užpernai čia prieš pat draudimą pagavau gražų 3,4 kg sveriantį rudnugarį.

Vandeniui sušilus panašioje vietoje gali tikėtis ir įmitusio šapalo. Bet šiandien, gerą valandą pamėčius, nekibo niekas. Vanduo buvo, pasak Virgio, dar bent 10–15 cm šiai vietai per aukštas, srovė per stipri. Tad tuo žūklę ir baigėme. Žvalgyba atlikta, atviro vandens sezonas atidarytas. Išvada – dar reikia kiek palaukti. Iki salačių žūklės draudimo, balandžio 1 d., dar liko geros 3 savaitės – suspėsime.

Apie salatines vietas, gaudymo taktiką ir kitus aktualius dalykus galite išgirsti Virgio išmintį video reportaže, tad straipsnyje to nesikartosiu. Nuotraukose įmažinau ir mėgstamiausių Virgio ankstyvo pavasario salatinių masalų penketuką bei voblerių arsenalą tada, kai vanduo labai drumstas. Na, o salačių nuotraukos, kaip jau patys turbūt supratote, prie šio straipsnio buvo pridėtos iš praeitos Virgio žūklės. Kaip įrodymas, kad pagauti salačių Neryje jau galima. Bet, sprendžiant iš šios dienos patirties, nebūtinai kasdien ir pirmu bandymu...