DELFI studijoje apsilankęs žinomas žvejys neslėpė – šis pasaulio kraštas jį pakerėjo per pirmą vizitą ir jau tada žinojo sugrįšiąs į Kamčiatką ne kartą. „Kelionė buvo sunki. Labai norėjau sugauti karališką lašišą, dėl to ta sąlyga buvo – ieškokim upės, kurioje karališkų lašišų kiekis didelis ir net patys gidai ten nebuvo buvę. Važiavom tankais, keliavom su visokia vikšrine technika labai sunkiai apie dvi paras kol pasiekėm upę. Tiesiog pamačius vandenyje šokinėjančias žuvis, jau temo, net negalvojau apie meškas, nusileidau su spiningu, su kedais tiesiog 17 kg [lašišą] trečiu metimu ištraukiau ir supratau, kad mano širdis yra čia“, – pirmą kartą Kamčiatkoje prisiminė G. Zaksas.
Kamčiatka garsėja ne tik įspūdingomis lašišomis, bet ir ypatingu susisiekimu – gamta šioje pasaulio dalyje vis dar menkai paliesta žmogaus, o vienintelis būdas pasiekti žūklės ar lankytinas vietas – vikšrinė technika ir malūnsparniai. Be to, šį laukinį gamtos kampelį tenka dalytis su meškomis, kurių, juokiasi Gintaras, Kamčiatkoje greičiausiai tiek pat kiek gyventojų.
„Apsaugai mes skiriame labai daug dėmesio. Stovyklos teritorija yra aptverta elektriniu piemeniu plius vienas gidas su šautuvu visą naktį budi ir keliaujant aukštyn arba žemyn upe su valtimis visada yra šautuvas, dujos, kur meškas atbaido. Pasakysiu iškart, niekada [jų] dar nereikėjo panaudot. Tiesiog mes priimam tą gamtos dalį kaip realybę“, – aiškino meškeriotojas.
Žvejai į Kamčiatką vyksta turėdami aiškų tikslą – pagauti karališką žuvį ir nors laukinėse upėse puikiai kimba ir kitos žuvys, jos ypatingai nedžiugina. „Pirmiausia karališka žuvis keliauja, ji pati stipriausia, ji pirma migruoja. Paskui eina kitos bandos, tai yra, salmon dog‘as, su dantim tokia žuvis, ir paraleliai eina palija, po to vaivorykštiniai upėtakiai ir po to į pabaigą jau eina garbuša, kuri užpildo visą upę.
Mūsų gaudymas trunka vieną mėnesį ir aišku tikslas yra ta karališka žuvis, didžioji, bet paraleliai gaudom mes ir kitas žuvis, kurios va ten užkibusios jau nedžiugina.“
Pastaroji išvyka į Rusijos gilumą meškeriotojams buvo dosni – per 8 žvejybos dienas grupė pagavo apie 150 karališkų lašišų. „Čia ištrauktos žuvys, dar neskaičiuojant tų nutrūkusių valų, kur net su valtim neįmanoma pavijus tą žuvį ištraukti. Aš manau, kad didžiausios pabėga, taip jau lemta, bet tai verčia grįžti vėl ir vėl.“
Paklaustas, ko reikia, kad sugautum savo gyvenimo žuvį, pašnekovas prisiminė ypatingą jam nutikusią istoriją: „Kolos pusiasaly sutiktas šamanas vieną kartą man pasakė – tu turi tapti gamtos dalimi ten, kur tu esi, stengtis ne imti, o duot ir sugalvot savo didžiausią, savo svajonių žuvį. Kai tu ją sugalvosi, tai tik tu ją pagausi, ji neužkibs kažkam kitam, o užkibs tiktai tau, todėl linkiu žvejams sugalvoti tą didžiausią svajonių žuvį, gal nebūtinai Kamčiatkoj, bet Kamčiatkoj tuo labiau tikrai jūs ją pagausite.“
