Didžioji dalis muselininkų medžioja kiršlius, tačiau šie tikrai nėra rimti kovotojai, ypač turint omenyje lietuvišką dydžio standartą… O štai šapalas – jau kitas reikalas. Jie dideli. Tikrai dideli. Ir sugauti rimtą storasprandį nėra toks jau sunkus reikalas. Tačiau dar smagiau tai, kad jie gaudomi sausa muse! Užkibęs šapalas išties garbingai apgina karpinių šeimos garbę. Žinoma, tokio paties dydžio upėtakis ir gal net kiršlys taip pat ne iš kelmo spirti, tačiau juos sugauti mūsų vandenyse – juodas darbas ir sėkmė.
Taigi, tą norėjosi parodyti ir užkietėjusiems upėtakių mažuose upeliuose gaudytojams iš trout.lt. Nusprendėme plaukti valtimis. Taip šapalus žvejojome pirmą kartą, tad kiek sunkoka buvo su logistika ir atstumo apskaičiavimu. Kadangi buvome su dviem mašinomis, tai vieną palikome prie tilto apie 15 km žemiau, o kita nuvykome aukštyn. Turėjo užtekti atstumo kelioms valandoms (kvailoka mintis, m?), o žvejojant išeina vos ne dviejų dienų plaukimas, nes srovė ganėtinai lėta. Tad žygio pabaiga buvo gan skubota ir teko paskutinę atkarpą gerai pakabliuoti.
Visgi pati žūklė yra žiauriai faina. Plauki sau ramiai, niekas nerūpi, belieka tik šiek tiek pavairuoti valtį ir tekštelti vabalą į reikiamą vietą. Viskas vyksta greitai ir užtikrintai. Lyginant su žūkle brendant yra tik vienas minusas – gerose vietose gauni vieną – dvi progas užmesti, ypač jei srovė greitesnė, tad tikrai daug gerų šapalų tiesiog praplauki. Kartais tai nervina, tačiau pliusas tas, kad praplauki didelį atstumą ir turi galimybę apžvejoti daugybę gražių vietų, tad galiausiai viskas išsilygina. Be to, su valtimi pasieki tokias vietas, kur nei nubrisi, nei užmesi.
Žūklė buvo ganėtinai sėkminga. Nors krūvos didelių šapalų nepagavom, tačiau kiekvienas paturėjome po didelį šapalą, buvo rimtų kibimų, o mažylių nė suskaičiuoti neįmanoma.
