Vėlyvas ruduo ir ilgos velkiavimo valandos, tūnant susigūžus nuo šalčio valtelėje ir klausantis monotiniško varikliuko papsėjimo, man visada pirmiausia asocijuodavosi su seliavinių lydekų žūkle vėlų rudenį, į kurią prieš daugelį metų mane pirmą sykį pasiėmė šio žūklės būdo entuziastas Žilvinas ir po to gal penketą ar šešetą kartų per metus reguliariai skrosdavome Vištyčio, Daugų, Snaigyno ar kitų didelių ir gilių ežerų vandenis ir tempdavome paskui valtį didelius voblerius ar ne ką mažesnes gumas.

Pagaudavome, žiūrint tuometiniais, o, juo labiau, dabartiniais mastais tikrai gerai. Ir svarbiausia, gražių, tikrų seliavinių lydekų, sveriančių po penkis, šešis ar retkarčiais net dar daugiau kilogramų. Bet, visgi, šis žūklė būdas manęs neužkabino, nes ne per daugiausia jame yra sportiškumo ir kūrybos. Spiningavimas – kitas reikalas, bet žvejoti juo seliavines lydekas kyla daug keblumų.

Tačiau, pasirodo, viskas įmanoma. Tuo įsitikinau vieną vidurio savaitės rytų išplaukęs į Siesarties ežerą su senu bičiuliu Sigitu Lukšta. Jam leidus atskleisiu trumpai jo metodą. O kaip mums sekėsi žūklėje bei Sigito patarimus, kaip pagauti lydeką seliaviniame ežere vėlų rudenį spiningu, kokius masalus, kokią įrangą naudoti, galite pamatyti vaizdo reportaže.

Pradėkime nuo pačios žvejybos situacijos įvertinimo. Seliavų būriai (išskyrus neršto laikotarpį, kuris vyksta apytikriai lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje) paprastai mėgsta giliausias ežero vietas, kur gylis, kaip šiuo atveju mums žvejojant Siesartyje, siekia ir 30, ir net 40 metrų. Tiesa, arti dugno šios žuvys retai nusileidžia, dažnai plauko viduriniuose vandens sluoksniuose ar truputį žemiau ar aukščiau. Be to, tiek būriai paprastai greičiau ar lėčiau juda į kažkurią iš pusių.

Spiningautojui tokios sąlygos iškart kelia keletą problemų. Visų pirma, tokiame gylyje tikrai nėra komfortiška stabdyti valtį inkaru. Kam teko „dirbti“ visą dieną „inkarine gerve“ žvejojant kokiose Kauno mariose, kur žvejojama 10 ar 15 metrų gylyje, tas šį procesą paprastai įsimena ilgam. O čia reikia leisti inkarą grumbančiomis rankomis dažnai net minusinėje temperatūroje du ar tris kartus ilgiau, ir pats inkaras negali būti lengvas, nes turi laikyti valtį atviruose ežero protuose.

Valties nuleidimas prie Siesarties
Valties nuleidimas prie Siesarties
© Dalius Rakutis

Maža to, vienoje vietoje paprastai negali ilgai žvejoti, nes seliavų būrys, (o paskui jį – ir jį lydinčios lydekos) pasiduoda į vieną ar kitą šoną ir dažnai tenka jį vytis – perstatyti valtį. Tačiau didžiausias keblumas – kaip, gaudant guminukais (o kitų masalų spiningaujant tokiame gylyje ir nepanaudosi), tiksliai pataikyti jį vesti į norimą vandens sluoksnį?

Sigitas šias problemas išsprendė. Tikriau sakant, nemažą dalį jų sprendžia techninis progresas.

Vienas iš jų – vadinamasis „elektrinis inkaras“ – valties ar katerio priekyje uždėtas elektrinis variklis, valdomas navigatoriaus. Jis lengvai išlaiko valtį vienoje vietoje, o reikalui esant leidžia pasiduoti norimu greičiu norima kryptimi. Su masalo vedimu norimame gylyje kiek kebliau. Galima, aišku, skaičiuoti, per kiek užmestas guminukas (po užmetimo, atlenkus ritės lankelį) pasiekia dugną. Kad kitą kartą pradėti jį traukti pasiskaičiavus pagal gylį, anksčiau. Bet tai daug laiko reikalaujantis darbas.

Sigitas, daug gaudydamas iš praktikos žino, per kiek laiko jo masalas nusileidžia į kokį gylį. Ir dėl visa ko jo buvimo vietą pasitikrina naujausiu echolotu, kuris geba išskirti žuvų fone masalą. Tad tokiu būdu gali sužinoti, ar pataikei jį nuleisti ten, kur plaukioja lydekos.

Antras Sigito metodo išskirtinumas – jis dažniausia lydekas vilioja ne paprastais dideliais guminukais, o masalais, priskiriamais svimbaitų kategorijai. Šie masalai iš tiesų skęsdami planiruoja gražiau, juos gali valdyti lėtesniais ar greitesniais patempimais. Manau, kad pusė visos Sigito sistemos esmė ir yra masalai, kuriuos gali vesti pro lydekų nosį netolygiai ir palyginus su velkiavimo – labai lėtai.

Svimbaitas seliavinėms lydekoms gaudyti
Svimbaitas seliavinėms lydekoms gaudyti
© Dalius Rakutis

Dienomis, kai lydekos mažiau aktyvios, šis metodas, matyt, yra rimtas koziris prie velkiavimą. Tačiau iš kitos pusės, svimbaitai paprastai yra kuriami žūklei nedideliuose, iki 5–6 metrų gyliuose ir sąlyginai lėtai skęsta. O čia tenka gaudyti 12, 15 ar net 25 metruose po valtimis. Ką daryti?

Sigitas šioje vietoje gal ir nėra originalus, tačiau problemą išsprendė. Plastikinio svimbaito priekyje (arba apačioje, ties apatiniu trišakiu) jis uždeda papildomą svarelį. Kad toks priedas labai neigiamai įtakotų masalo žaismą, jis nepastebėjo. O gaudyti gyliuose su tokiais masalais tikrai patogiau. Kai kuriais masalais gali žaisti beveik vertikaliai po valtimi.

Dauguma Sigito masalų, kaip ir dera rudens žūklei gyliuose, yra įspūdingo dydžio – 15–25 cm ir sveria turbūt ir šimtą gramų. Tačiau, jo teigimu, net ir kilogramo dydžio lydekutės šiuo metu be didelių problemų juos atakuoja ir net įryja, taigi baidytis masalų dydžio jokiu būdu nereiktų.

Čia kalbėjome apie teorinius šio spiningavimo metodo ypatumus. O kaip jie veikia praktikoje?

Iš tiesų, kaip teko įsitikinti savo kailiu, šis žūklės būdas nėra lengvas. Sunkiausia jo dalis (bent jau man) buvo tikėjimas, kad pavyksta masalą traukti tame gylyje, kokiame nori. Echolotas tą parodydavo retai, tad reikdavo pasikliauti savo nuojauta ir tikėjimu. O to tikėjimo ir pritrūko, tad porą valandų pavargęs su tuo gaudymu sluoksniuose pagal nuojautą perėjau prie įprasto džigavimo, bandant apskaičiuoti masalo traukimo horizontą pagal tai, kiek laiko masalas pasiekia dugną. O Sigitas gaudė tampydamas ir išleisdamas masalą savo būdu.

Orai keitėsi, rytą buvusį keturių laipsnių šaltuką ir gana giedrą orą pakeitė apsiniaukimas ir šlabdriba, todėl tikėtina – lydekos nebuvo baisia aktyvios ir rezultatas nebuvo įspūdingas. Visgi tenka pripažinti – „maestro“ per tą laiką pasikinkė dvi ne baisiai dideles lydekas, o aš neturėjau nė kibimo. Žinoma, žvejojome tik iki pietų, geras keturias ar penkias valandas, tad gal būt pačio geriausio lydekų pakilimo momento, kuris tokiu metu dažnai būna trumpas, bet labai intensyvus, tiesiog nesulaukėme.

Bet kuriuo atveju Sigitas įrodė, kad galima seliavines lydekas tikslingai gaudyti ir pagauti spiningu. Velkiavimas tikrai turi alternatyvų. Nors, jeigu lygintume šių metodų efektyvumą, turbūt būčiau senamadiškas ir vis dėl to, statyčiau už velkiavimą. Juo žvejoti tokiomis sąlygomis tikrai yra daug paprasčiau.

Kablys.lt

Pirmasis sezono upėtakis

2020-01-03 16:40 Pasidalijimų 45

Patagonija ir ugnies žemės žuvys

2019-12-23 13:04 Pasidalijimų 62 Komentarų 2

Altajus – galingų žuvų ir šamanų kraštas

2019-12-10 10:10 Pasidalijimų 100 Komentarų 1