Skirvytės išbandymas arba kada atplaukę karšiai priverčia nervintis

Po Birštono fiasko buvau įspraustas į kampą. 9 baudos taškai po pirmųjų dviejų etapų, Birštono etapas, kurį akivaizdžiai turėsiu išbraukti, ir Skirvytė, kurioje viskas spręsis. Etapas, kuriame nebelieka vietos klysti. Na, o ką tokioje situacijoje darytumėt Jūs? Paliktumėt viską likimo valiai? Paskutinei penktadienio treniruotei? Fortūnai ir tikėjimui, jog sudrebės priešininko ranka?

Kažkodėl atsisėdus ant klozeto negalvoji, „kaip ir noriu š..t, bet dabar dar neš..u – vėliau.“
Atsisėdi ir sutvarkai visus reikalus. Nesuki galvos, kad smirda, kad kas nors žiūri ar uodai į subinę kanda. Nes niekas už tave nep...s.

Treniruotės

Skirvytė man tiko. Maža žuvis, sunkios šėryklos, geliančios sausgyslės, motyvacinės maldos. Kažkas panašaus į ilgų distancijų bėgimą. Atsigerti ir parūkyti galėjai tik prieš startą. Vėliau rankos buvo užimtos plakiais, ritė padengta traškia jauko plutele, o nuo barzdos iki kojų bolavo gleivių jūra. Viens du trys keturi penki – trauki. Viens du trys keturi penki – trauki. Viens du trys keturi penki – trauki...

Skirvytėje buvo kalba ne apie taktiką, ne apie masalų ir jaukų derinius, ne apie patirtį. Nugalėtoją turėjo greitis ir ištvermė. Sugebi 5 valandas dirbti su savimi, jog palaikytum tą patį greitį? Juk kažkam neatlaikys riešas. Kažkas pritrūks motyvacijos. Kažkas surūkys per daug cigarečių. Tuomet būsi aukštai. Labai aukštai. Toks „medinis“ gaudymas, bet man jis tiko.

Man jis labai tiko. Laimikio svoriai kiekvieną treniruotę stabiliai augo kol peržengti 10 kilogramų ribą tapo kasdienybė. Paklausit, kaip aš gaudžiau plakius?

Jaukai

• 1.5 kg VDE G5 black
• 1.5kg VDE Crack Bream black
• 1kg cukraus

Čia jau atrinktas receptas. Neįsivaizduojat, kiek jis keitėsi treniruočių metu. Trumpai tariant, jaukas turėjo būti tamsus, smulkus ir, žinoma – saldus. Toliau nieko gudraus – pasiimi metalinę atvirą šėryklą, kuri stovėtų kaip įkalta be jokio ridenimo (60, 70, 80, 90 gramų, priklausomai nuo srovės), atsimatuoji kokius 28 metrus valo, susiriši du 1m ilgio, 0.12–0.14 mm storio pavadėlius. Akimirkai užsimerki, užsimoji, šėrykla atsimuša į vandens paviršių ir šou prasideda. Tiesa, galiu patarti – niekada negaudykit be kabliuko. Rezultatai gerokai prastesni. Aš naudojau Gamakatsu 2210b.

Pabaiga

Taip būčiau norėjęs užbaigti Skirvytės etapą, Lietuvos dugninės meškerės čempionatą ir šį straipsnį, bet kažkas iš aukščiau nenorėjo. Greičiausiai Neptūnas užgėręs ketvirtadienį ir piktas iki pasiutimo, paskutinę treniruotę prieš lemiamą etapą atsiuntęs karšius. Ne vieną, o visą jų išbadėjusią kariauną.
Mėtai, prakaituoji karštligiškai besidairydamas plakių, o kimba tik vienas kitas. Ir tai gerokai rečiau, nei esi įpratęs. Atvažiuoja bendraklubiai, lėtai susikuičia, nepraeina 20 minučių ir pirmas karšis krante. Nepatiklus, surauktas žvilgsnis, priekaištingai žvelgiantis į tave – „Taigi sakei, tik plakiai kimba…“

Sakiau, sakiau. O dabar ir pats nežinau, kaip varžybose gaudyti.

Kaip gaudyti karšius Skirvytėj Jūs tikrai norėtumėte klausti ne manęs, o „Feederman Club“ atstovų. Atsisėdo, prilupo po 40 kilogramų ir labai nesinervino.

Kartu su karšiais išnyko mano sportinis pyktis. Išnyko greičiausias kada nors turėtas tempas. Išnyko įsivaizdavimas, kad visus sugniuždysiu savo motyvacija ir ištverme.

Sėdėjau ant platformos kaip pirmokas mokyklos suole per rugsėjo pirmąją ir galvojau „Kur aš čia papuoliau...“ Bet gaudyti vis vien reikėjo, nes, kaip minėjau anksčiau, Skirvytėje mūsų komandai trauktis nebuvo kur.

Kopijavau varžovų užmetimo atstumus. Ieškojau tinkamiausio masalo. Išbandžiau visas turėtas šėryklas nuo 40 iki 120 gramų. Bandžiau šėryklą ridenti. Bandžiau, kad jos stovėtų vietoj. Bandžiau karpyti visas turėtas kirmėles. Bandžiau gaudyti vien su smulkiu jauku. Net ir tuščią šėryklą kelis kartus paleidau. Klaidžiojau į šonus 25–60 metrų atstumu. Kažkas veikė, kažkas ne, bet iš esmės galvoje buvo absoliutus chaosas.

Po pirmos dienos zonoje likau 4. Taip pat sužinojom, kad ir mūsų komandai („Žvejo Tribūnai“) darosi riesta kovojant dėl pirmos vietos bendroje sezono įskaitoje.

Antra diena buvo identiška, tik galbūt su daugiau sportinio pykčio ir aistrų. Reikėjo taisyti komandinius rezultatus – sugauti bent kilogramu žuvies daugiau nei vakar. Aplenkti vienu konkurentu daugiau nei vakar. Pakilti bent viena vieta aukščiau nei vakar. Taip ir buvo – vietoj 7 kg žuvies pagavau 8 kg. Vietoj 4 vietos zonoje likau trečias. Likusieji komandos nariai taip pat susitvarkė su užduotimis ir mūsų visų retai, bet nuoširdžiai nuostabai tiek Skirvytės etape, tiek bendroje įskaitoje lipome ant aukščiausio pakilos laiptelio.

O mano siekis pirmąjį sezoną likti pirmam nuplaukė kartu su Skirvytės karšiais. Tiesa, ne taip jau ir toli.

Bendroje 2019 metų Lietuvos dugninės meškerės čempionato įskaitoje lipau ant pakilos, kėliau 3 vietos taurę, daug šypsojausi ir buvau velniškai laimingas.

Nes pirmam sezone užimti trečiąją vietą – kainuoja.

Ir kainuoja tikrai ne vien tik daug laiko, lėšų, pastangų, emocijų, nervų ląstelių, cigarečių skalbimo miltelių, degalų, kavos, submarinų ir dar bala žino ko. Kainuoja kur kas daugiau.

Ką galvojau užlipęs ant 3 vietos laiptelio ir tvirtai suspaudęs blizgančią taurę? „Tvirtas tu žmogus, Baranauskai, tvirtas tu žmogus“.

Ko linkiu visiems, tiek čempionato dalyviams, tiek skaitantiems šį straipsnį?

Visiems linkiu tvirtų kiaušų. Ne tik žvejyboje, bet ir gyvenime. Ilgainiui tvirti kiaušai virsta šypsena veide bei ramybe širdy.