Nėra kito labiau įtartino pasakymo kaip „tikėjimas masalu“, nuo kurio esą priklauso žūklės rezultatas. Jeigu esi daugiau mažiau racionalus žmogus, nelinkęs tikėti nelaimę nešančiais juodais katinais ar mėnulio fazės įtaka lydekų kibimui, tai toks pasakymas, švelniai tariant, neatrodo labai rimtai. Ir, vis dėl to, galiu paliudyti – tikėti masalu yra verta.

Kodėl? Sakau tai prisiminęs vieną istoriją. Kažkada, kai buvau dar visai jaunas ir „žalias“ žurnalistas iš savo tuometinio vyresnio kolegos, tapusiu ir vienu pirmųjų žvejybinės žurnalistikos mokytoju, gavau dovanėlę – mažą, ne itin įmantrią sidabro spalvos avižėlę. Avižėlė būtų kaip avižėlė, jeigu ne kartu papasakota istorija. Pasirodo, ji pagaminta ne iš šiaip ko, o iš tikro sidabro lydinio, kurį, esą, mano kolegos bičiulis archeologas, užkietėjęs žvejys, perlydė iš seniausios lietuviškos monetos – lietuviško ilgojo, menančios vos ne tūkstančio metų istoriją. Todėl ją reikia saugoti labiau už savo akį ir naudoti tik būtiniausiu atveju, kai trūks plyš norisi pagauti.

Negaliu pasakyti, kad šia istorija patikėjau. Ypač tuo, kad kažkokiam archeologui ranka pakiltų sugadinti tokią numizmatinę vertybę. Bet giliai širdyje kažkokia viltis išliko: o gal kažkas nepaprasto toje avižėlėje iš tiesų yra?

Kitą savaitgalį keliavau su kompanija prie ežero, kur bandėme pagauti vasario pradžios ir metrinio ledo letargo (tais metais buvo tikrai nuožmi žiema) užmigdytus ešerius. Žūklė išpuolė kaip niekad sunki – rankas pakirto begręžiojant kone iki ledgrąžčio rankenos siekiančio storumo ledą, bet tuščiai – žuvys ožiavosi kaip niekada. Kada jau buvau beprarandąs viltį ką nors pagauti, šiaip ne taip išgręžęs eilinę eketę, prisiminiau Ją – Stebuklingąją Avižėlę.

Kruopščiai ją pririšęs ir užnėręs ant kabliuko porą besirangančių, raudonų kaip rubinas, trūklių, nugramzdinau ją eketėn. Ir netikėk tu man – sargelis suvirpėjo, nulinko ir netrukus ištraukiau šimtgraminį ešerį. Po to dar vieną, antrą , trečią. Ir taip ant ledo netrukus suspurdėjo net 34 panašaus augumo ešeriokai. Netingėjau juos suskaičiuoti ir kaip dabar atsimenu. O mano bičiuliai tą dieną taip nieko ir nepagavo.

Suprantama, kad po tokios sėkmės tikėjimas avižėlės stebuklingumu ir bent dalele tiesos kolegos istorijoje išaugo lyg ant mielių. Sunku pasakyti, kiek jis būtų išsilaikęs, jei ne kitas prietelius, dirbęs vienoje Vilniaus žūklės įrankių parduotuvėje, kuriam, neslėpdamas susijaudinimo, papasakojau savo šią nesenai patirtą istoriją.

Leipdamas iš juoko jis iš po prekystalio ištraukė porolono gabalą, prismaigstytą... pora dešimčių „stebuklingųjų avižėlių“, kainuojančių maždaug po litą ir paguodė, kad ne pirmas esu taip apgautas. Mano geradarys, pasirodo, yra iš tos padermės žmonių, prieš kurių išmonę ir didysis kombinatorius Ostapas Benderis ramiai nukeltų kepurę. Vėliau tuo įsitikinau ir pats. Tačiau svarbiausia – tikėjimui Avižėlės stebuklingomis galiomis buvo suduotas triuškinantis smūgis.

Ir iš tiesų, jau kitoje žūklėje „stebuklingoji“ avižėlė jokių stebuklų nerodė – ešeriai ją atakavo nei blogiau, nei geriau nei kitas, nulietas iš paprasčiausio švino ar alavo. Dar ilgai ją saugojau, kol ji tikriausiai liko kokiame šiekšte ar stambesnio ešerio žabtuose, daugiau jokių neįprastų galių ir neparodžiusi.

O pasimokiau iš šios istorijos štai ko: masalus, nesvarbu kokius – voblerius, avižėles ar blizges – reikia pirkti tokius, kokiais tiki. Tada jais gaudai ilgai, žvejoji tikėdamas sėkme, todėl trauki juos ne bet kaip, o kruopščiai, išnaudodamas kiekvieną jų teikiamą galimybę ir ...tikrai gerai pagauni. Štai tau ir tikėjimo galia!

Kablys.lt

Vasara, plūdė, upė ir keista ritė?

2019-07-17 09:54 Pasidalijimų 17

Kaip gaudžiau savo pirmąjį ūsorių

2019-07-11 21:48 Komentarų 6

Naktinė plėšrūnų žūklė Kauno mariose

2019-06-30 20:10 Pasidalijimų 84

Kanapės ir kuojos

2019-06-26 13:07 Pasidalijimų 299 Komentarų 2