Kartą netyčia prie upės sutikau žvejojančią pažįstamą, pavadinkim ją vardu R. Be galo azartiška žvejė pasirodė. Jei anksčiau kada tekdavo vežtis žvejybon moterį, tai ta žvejyba dažniausiai likdavo nevykusia ir nepavykusia, nes visos iki tol kartu žvejodavusios moterys tas ,,rybalkes“ sugadindavo. Įdomu joms būdavo tik pirmą valandą, kartais dar ir antrą. Nors kibdavo visai neblogai, bet pradėdavo raginti vynioti meškeres, nes daržai laukia neravėti ar pomidorai nenuskinti , vystyklai neplauti ar tortas gimtadieniui neiškeptas ir t.t ir pan. Bet tik ne mano ką tik paminėta R. Tiesa, buvo dar tokia viena nebloga, gan gerai žvejyboje besigaudanti moteris, bet kai suprato, kad nuo žvejybos mane sunkiai atjunkys, pradėjo kartu nebevažiuoti, pradėjo ieškoti kito, labiau linkusio prie darbo, o ne prie žvejybos.

O tokios moters, žvejės, kokia buvo šičia minima R, man dar gyvenime nėra tekę sutikti, o ir nesutiksiu daugiau, nes, paprasčiausiai, daugiau tokių nėra ir kažin ar artimiausiame šimtmetyje atsiras. Ką aš čia noriu pasakyti, kokį stebuklą aš čia atradau? O gi tokį, kad, pavyzdžiui, nors ir visą dieną nekibo, sušalom baisiausiai arba kaip tik, atvirkščiai, sukaitome, stengėmės kaip begalėjome, bet vis tiek nieko nepagavome ir galutinai kantrybei pasibaigus pasakydavau jai, kad viskas, vyniojam meškeres, užteks kvailioti vieną kartą, iš jos lūpų išgirsdavau – „taigi temsta, o žuvys juk tai mėgsta, taigi gal būtent dabar ir užkibs...“

Ir vėl žvejyba prasitęsdavo iki paskutinio saulės spindulėlio, kol tik ką nors dar būdavo įmanoma įžiūrėti. Arba, visą naktį prasėdėjus valtyje, sulijus, sustirus , bet nieko nepagavus ir nusprendus plaukti į krantą, važiuoti namo iš jos išgirsdavau – „na ar visai protas pasimaišė. Taigi aušti tuoj pradės, o žuvys juk tai mėgsta, gal būtent tuoj ir kibti pradės...“

Ką gi, tekdavo vėl kalenant dantimis ir baidant lynus tuo kalenimu laukti to, kuris neišgirs, nepasibaidys ir užkibs pagaliau...arba neužkibs.

Anksčiau, kol žvejodavo viena, o tiksliau, mirkydavo meškerę pakrantėj sėdėdama ir nieko nesugaudama, žingsnelis po žingsnelio iš manęs paslapčių besimokydama, ji pradėjo ne tik rymoti prie vandens, bet ir pagauti.

Pats mylimiausias jos žvejybos būdas būdavo, ne kartą man yra sakiusi, ant „žyvco" . Aš to būdo visai nemėgdavau, o ir sakydavau, kad kuoją, normalią didelę kuoją, arba, kaip žemaičiai sako, raudą, yra sunkiau sugauti nei kvailą lydeką. Žvejodavo ji dažnai, kaip čia tiksliau išsireiškus, bet kaip... Pavyzdžiui, kotas visai be viršūnės, nes kažkada sulūžęs, o ir kam ji reikalinga, juk svarbiausia, kad užkibtų, o ištraukti jau kaip nors ištrauksiu.

Į tai aš atsakydavau, kad ištraukti su tokia meškere gali tik neūžaugas lydekaites, bet tada, kai kada nors užkibs gyvenimo žuvis, tai tik jos pirmą smūgį ir tepajusi. Iškart nukirs valą, kad ir koks storas jis bebūtų, ar išplėš žiauną, už kurios trišakis užkibęs, nes, kaip pati sakai, tau ir ritės stabdis yra nereikalingas elementas, nes niekada jo nereguliuojanti. Būna užveržtas iki galo, toks ir lieka, net nepatikrintas ir aiškiai nesuvokiant, kam jis ritėje išvis reikalingas. Su bet kaip sureguliuota meškere „piskių“ prisigaudyti gali, bet ne rimtesnių žuvų...

Na, bet laikas bėgo, žvejojome mes daug, kaip sakiau, žingsnelis po žingsnelio, šiaip ne taip pavykdavo perkalbėti nusipirkti geresnes meškeres. Ne vien tam, kad žuvį lengviau ištraukti, bet ir kad malonumą žvejybos pajausti, laikant rankoje ne kuolą, sveriantį pusę kilogramo, o lengvutę meškerytę.

Ilgai nelaukus ir rezultatai pradėjo gerėti. Jau būdavo ir tokių žvejybų, kad mane patį aplenkdavo tiek žuvų kiekiu, tiek jų dydžiu ir svoriu. Ką jau kalbėti apie tuos upių ir ežerų pakrantėse sutinkamus taip vadinamus „čiajnikus“, kuriems niekada niekas nekimba, visada jie nelaimingi, nes nėra „kliovo šian“ .

Kaip jis gali būti, jei su ešeriniais kabliais bandoma pagauti raudikes, kurioms tas kablys net burnon netelpa, arba į šėryklą prigrūdama pašaro „plastilino“, kurio per visą žvejybą vanduo taip ir neišplauna. Žvejys džiaugiasi, kokį jis gerą sužinojęs receptą, išmokęs pasigaminti pašarą ir kaip jam dabar pigiai ta žvejyba kainuojanti, nes pašaro kilogramo užtenka visiems metams, kai mes jo sunaudojame po kibirą per vieną žvejybą....Na nėra mums apie ką su tokiais pakrantėj kalbėti.

Taigi, žvejė R. sparčiai tobulėjo ir labai dažnai nušluostydavo nosis gana patyrusiems žvejams. Kaip faina būdavo stebėti, kai jie nervinasi, keikiasi, bamba nepatenkinti, nes nieko nepagauna, o aš ir R. traukiam žuvį po žuvies... Tie, gi, atbėga, pasikonsultuoja, ką mes darome kitaip, ne taip kaip jie, kad mums kimba, o jiems ne... Saldus tas jausmas, ką norit tą sakykit, kai pats pagauni, o aplinkiniai – špygą.

Bet, kaip sakiau, kartais ima ir kažkas atsitinka, kas viską apverčia gyvenime aukštyn kojomis, kaip ir man nutiko... Žvejybai nebeliko laiko. Bet vis tiek kartais aš paskambindavau R., norėdamas sužinoti, kaip jai sekasi žvejoti, kas kimba, ką pagauna. Jei jau negaliu pats, tai nors pasidžiaugiu jos rezultatais.

Atsirado jau jos kraitelėje ir rekordinių žuvų... ir ta rekordo kartelė po truputį vis kilo aukštyn. Na, ne monstrai, bet žuvys tikrai solidžios, nei vienam žvejui gėdos nepadarančios.

Pasikalbėdavome, pakonsultuodavau, jei kas dar būdavo neaišku žvejybos mene, arba suprasdavau, kad daro negerai, pamokydavau, kaip reikėtų daryti, kad kitą kartą tą monstriuką pavyktų ištraukti ir nereikėtų gailėtis, kad pabėgo.

Ir štai, visiškai šviežias nuotykis, šviežia istorija. Žvejui pasitaiko, kad žuvis pabėga nutrūkusi, o po kurio laiko jis ją sugauna, atpažįsta, kad čia ta pati, atpažįsta iš jo nutrauktų įrankių. Tai vobleris įsisegęs žabtuose būtent tas pats, kurį aną kartą nutraukė, tai išskrodus lydeką skrandyje atranda savo buvusią mėgstamą blizgutę ir panašiai. Na, nepasakyčiau, kad čia dažni atvejai, bet taip tikrai nutinka ir žvejai tokius atsitikimus mielai vienas kitam papasakoja.

O buvo taip...

Dar žiobrių draudimas buvo neprasidėjęs, gaudė ji juos Ventoje, visai netoli Mažeikių. Vienas kitas ankstesnėmis dienomis užkibdavo, o tą diena – nė vieno...

Nuobodi, sako , žvejyba, visi žvejai išsiskirstė nuo tokio „gero“ kibimo, likau prie upės viena pati. Gana dažnai vandens paviršiuje kas nors supliauška, o kibti nenori. Na, sako, pagalvojau, kas ten daugiau pliauškės, jei ne lydekos. Nepatingėjau nueiti iki mašinos, kur meškerių suguldyta visiems gyvenimo atvejams, įvairiems žvejybos būdams, ir atsinešti lydekinę meškerę.

Nors, mano giliu įsitikinimu, ten ramybę drumsdavo šapalai, bet R. bet koks pliaukštelėjimas yra lydekos pliaukštelėjimas ir ne kitaip. O lydekų žvejyboje ji – specialistė, netgi profesionalė, pasakyčiau. Šiemet jau pavyko pagerinti ankstesnį asmeninį rekordą ir gana stipriai, nes svarstyklės rodė virš 4 kg, kai ankstesnis buvo tik vos virš 3 kg.

Taigi, sako, tas pliauškėjimas išvedė mane iš kantrybės, kadangi vimbas begaudant pasitaikė viena kita kuoja, galvoju, sako, paleisiu aš ją ant lydekos.

Kaip tarė, taip padarė ir dabar jau viena akimi stebiu, kas darosi su fiderio viršūnėle, kad nepražiopsoti žiobrio kibimo. Vis, laikas nuo laiko, užmetu žvilgsnį į tą plūdę, kuri prilaiko plaukiojantį „žyvcą“. Srovė sistemą nunešė beveik prie kranto ir staiga matau – plūdė dingo. Palaukiau, kol valas pradėjo slinkti ir pakirtau. Čia tai bent jėgelė... aname gale pasijautė... Kai pajutau, pamačiau iš toli kaip ji iššoko iš vandens – tokio didumo... Tada aš ir pamaniau – neištrauksiu jos niekaip. Griebiau telefoną, gal pafilmuosiu truputį, o kai jau ji visai keli metrai prie manęs buvo, pamaniau, o gal pavyks ją pasiimti? Numečiau telefoną toliau nuo vandens ir bandžiau toliau.

Jau už žiaunos pačiupau, bet ji vėl pradėjo tolti nuo manęs, nes paleidau, aštri ta žiauna kažkokia, pabijojau susižeisti... Šiaip taip prisitempiu šiek tiek arčiau, o ji ir vėl parodo, ką gali, sėkmingai toldama į priešingą pusę... Pavargsta, aš vėl ją artyn savęs tempiu, bet arčiau kranto pritraukus vėl pasiduoda priešingon pusėn. Na, sako R., varginti aš juk moku, pats žinai, bet per daug forsuoti įvykių negaliu, nes valas tik kokių 0,3 mm, senas, velniai žino kada keistas, apšiuręs.

Ir štai, pagaliau guli lydeka man prie kojų, galvą padėjusi ant kranto, o visas likęs kūnas dar vandeny. Pažiūriu, kad turėtų sverti apie 10 kg. Bet kaip gi ją paimti? Bandau vienaip, bandau kitaip. Na niekaip viena ranka aš jos neapimu savo moterišku delnu, gražiais raudonai dažytais nagučiais...

Ten, kur styro dantys, dydžio kaip krokodilo, iš viso bijau kišti, kad pirštų nenukąstų. Taip bebandant, begalvojant, ką toliau daryti, monstriukas pailsėjo, šast, susimuistė, takšt, nutraukė valą ir, parodžiusi uodegą, žuvis pradingo upės gelmėse...

Keiksmažodžiai nuvilnijo per visą upės vagą, gal net šalia esančiuose soduose moterys beravinčios savo braškes, cibulius ar česnakus išgirdo...

Prieš kelias sekundes buvusį pasididžiavimo savimi jausmą pakeitė nusivylimas, gailestis, nykumas.

Kadangi prie upės buvau viena pati, tai keikiausi garsiai ir keiksmažodžiais tokiais, kurių, atrodo, anksčiau net nežinojau.

Na ką, nuo žioplumo vaistų nėra...variantų juk, kaip ją pasiimti, buvo įvairių, bet tik ne tų, kokius aš naudojau, sako R., dabar jau jie visi beprasmiai ir nepritaikomi, pasiimti nebėra ką. Beveik visi žvejai esame kažkada patyrę panašius jausmus, tai suprantame ir užjaučiame. Na ką jau dabar, nieko nepadarysi, reikės gaudyti kitą, bet tik ne šiandien, sako R. pati sau, susivynioja meškeres, likusias tris kuojas sumeta piktai atgal į Ventą, susipakuoja kitas priemones ir – į kalniuką prie mašinos, nuleidusi galvą, nukėblina.

Bet čia dar ne pabaiga, mielas skaitytojau, čia tik istorijos pradžia...

Adrenalinas „muša“ per smegenis, užmigti sekasi sunkiai. Vėl atmintis piešia mano kovos su ja, su ta gražuole, prisiminimus, kaip aš su ja tampiausi, ir kai jau viskas buvo padaryta... aš jos netekau.

Po dviejų dienų, širdžiai atsigavus, pagalvoju, kad namie sėdėdama tikrai nieko nepagausiu. Pasiimu visas reikalingas priemones ir – vėl prie upės gaudyti... ne lydekos tos, ne, juk nesu aš tiek naivi ir kvaila, kad bematyčiau nors mažytį šansą vėl su ja susitikti. Juk yra ir kitų žuvų upėje, gal pagausiu ką.

O ir kaip gera, kai niekur toli važiuoti nereikia, galima jų pažvejoti beveik pačiame mieste. Aišku, galėčiau vimbų ir Latvijon keliauti, kai čia nebegalėsim, nes ten draudimo nėra. Bet trenktis dėl kelių žuvelių kažkur jokio noro nėra, tuo labiau, kad tenai galima pasiimti su savimi tik 5 vienetus, o ne 5 kg, kaip pas mus. Tuo labiau, kad juk ievos jau nužydėjo, o tai reiškia, kad lynų žvejybai metas atėjo.

Nusileidusi prie upės į užvakarykščią vietą, apsidžiaugusi, kad ji tuščia, nes su vietomis, geromis vietomis, popieriai prasti, pasiruošia pašarus, susitvarko meškeres, kėdes ir visą kitą amuniciją, užsimeta vieną fiderį ir pradeda žvejybą.

Kitoje upės pusėje žvejoją du žvejai ir, kadangi jie tiesiai priešais ją, tuoj pat įsitikina, kad gaudo jie lydekas...ir gaudo jos mėgstamiausiu būdu, ant gyvos žuvelės. Vis yra į ką paspoksoti, tarpais tarp savo reikalų, vis ne taip nuobodu, nes kibims „švaks“, liaudiškai tariant...

Ir staiga – aname krante sujudimas, vyrai pakirto lydeką... Kaip visas veiksmas klostosi, atrodo, kad neeilinę... Lydeka, nors ir nemaža – viena, žvejai – du, o ir, iš visų jų veiksmų sprendžiant, atrodo patyrę. Todėl, šiek tiek pasigalynėjus, žuvis atsiduria jų graibšte ir paguldoma ant kranto.

Toliau, sako R., bandydami ištraukti trišakį monstrui iš gerklės, žvejai pamato, kad čia dar kažkas yra, nes girdžiu kaip jie kalbasi tarpusavyje. ,,Žiūrėk, iš žabtų išlindęs dar vienas pavadėlis, prie kurio pririštas rudo nutraukto valo gabaliukas.“ Toliau, sako vienas kitam – „na ir koks kvailys gali žvejoti lydekas tokiu plonyčiu valu.“

Jie ten, aname krante, džiaugiasi laimikiu, pasveria jį – 8,6 kg, pamatuoja ilgį – 1,1 m.

O man vėl taip negera, taip negera paliko, fu, pavydas širdį graužia ir viskas...

Čia jau, pasakoja man žvejė R., aš nebeiškentėjau ir šūktelėjau jiems:

– Ta lydeka užvakar man nutrūko, kad ją kur velniai.

Žvejai aname krante lieka nustebę, bet juk neatiduos savo laimikio, o ir ne dėl to R. šūktelėjo jiems.

Ech, buvo nebuvo, ką jau dabar, sako R., bet man, sėdint savo krėsle, jausmas, patikėk, ne koks... Pavydas tas jausmas vadinasi.

Na ką jau dabar, pasakoja toliau R., išgyvensim kaip nors, nors ir sapnuosis ta lydeka man dar ilgai...

Va kokių nuotykių žvejyboje nutinka. Tiesa, tie žvejai benagrinėdami surado ir dar vieną trišakį žuvies gerklėje, dar anksčiau kažkieno nutrauktą masalą.

Reiškia, ne vien tik R. monstriukas nervus jau yra pagadinęs.

Bet čia dar ne pabaiga, mielas skaitytojau, čia – tik dar antras istorijos trečdalis....

Papasakojau aš šiuos mano žvejybos partnerės nuotykius savo kolegoms. Ir ką jūs sau galvojate? Vienas iš jų sako, turiu aš ir nuotrauką, man rodos, tos pačios lydekos.
– Kaip tai, iš kur? – paklausiau aš.
Kolega atsakė, kad vienas jo draugas, kai tie žvejai krapštėsi prie to monstriuko, traukė jai trišakius iš gerklės, svėrė ją, ėjo pro šalį spiningaudamas ir, pamatęs neeilinį laimikį, paklausė, ar negalėtų nusifotografuoti. Tie mielai sutikę ir va, yra nuotrauka, man atsiuntė, sako jis. Dabar galite pamatyti ir jūs:

Va dabar jau viskas. Žvejokit ir būkit laimingi, kai pagaunat ir kai nelabai sekasi.

Tai yra skaitytojo istorija ir Kablys.lt redakcija neatsako už jos turinį

Kablys.lt

Vasara, plūdė, upė ir keista ritė?

2019-07-17 09:54 Pasidalijimų 17

Kaip gaudžiau savo pirmąjį ūsorių

2019-07-11 21:48 Komentarų 6

Naktinė plėšrūnų žūklė Kauno mariose

2019-06-30 20:10 Pasidalijimų 84

Kanapės ir kuojos

2019-06-26 13:07 Pasidalijimų 299 Komentarų 2