Vytauto „parkas“
Dar vasarą sužinojęs, kad mano gero draugo Vacio Paulausko bičiulis Vytautas Eidukaitis, Trakų rajone prie savo sodybos turi išsikasęs didžiulius tvenkinius, nusprendžiau juos išvysti savo akimis. Taigi, vaiskų šeštadienio rytą išvažiavau aplankyti Vytauto.
Išlipęs iš mašinos trumpam netekau žado. Nemažame savos žemės sklype Vytautas buvo iškasęs tris tvenkinius! Ir jie nebuvo, kaip įprastai galima įsivaizduoti, nuobodaus kvadrato formos, bet buvo visaip išraityti reljefe. Vienas netgi turėjo salą! Pastarasis greičiau priminė mažą ežeriuką, nei žmogaus iškastą objektą. Pakrantėse buvo padėlioti įvairaus dydžio rieduliai. Iš kai kurių, pritaisius medinius skersinius, buvo padaryti suoliukai. Man paklausus, kokiu tikslu šis grožis buvo sukurtas, Vytautas atsakė labai paprastai: „Norėjau sukurti savotišką ramybės oazę sau, vaikams ir anūkams. Dabar prie jos kūrimo prisideda ir gretimų sodybų gyventojai“. Todėl kurį laiką pasivaikščiojęs palei tvenkinius, niekaip kitaip negalėjau šio reginio įvardinti, kaip tik Vytauto „parku“.
Tvenkinių lydekos
Persimetus keliais žodžiais su Vytautu, sužinojau, kad šiuose tvenkiniuose tikrai yra lydekų. Pasirodo, niekas jų čia specialiai neįleido. Lydekos pačios čia apsigyveno „savarankiškai“. Greičiausiai atplaukė neršto metu upeliuku, atitekančiu iš ežero.
Na, ką gi. Bandau savo laimę. Šį kartą pasiruošiau net kelis „ginklus“. Vienas spiningas buvo „apginkluotas“ silikoniniais viliokliais, kitas – „Jerk“ tipo vobleriais (tikėjausi pastaruoju „išprašyti“ tenykščių tvenkinių monstrą). Masalų spalvas pasirenku „purvinas“ – žalsvai rudas su baltais intarpais. Jos man būdavo pačios sėkmingiausios, žvejojant molio ar žvyro dugną turinčiuose tvenkiniuose ir karjeruose. Galbūt todėl, kad jos šiek tiek atkartoja tiek telkinio dugno, tiek vandens spalvų tonus.
Kur dažniausiai mėgsta tūnoti tvenkinių lydekos? Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad labiausiai tokio tipo telkiniuose jas aptikti tikėtina ten, kur baigiasi iškąsto telkinio gylio riba, t.y., ties pakrantės skardžio pabaiga. Ten jos dažniausiai, prisiglaudusios prie dugno, tyko grobio. Jei karjere ar tvenkinyje yra kokių nors vandeninių augalų – tai puiki povandeninio grobuonio slėptuvė. Kadangi dažniausiai tokio tipo vandens telkiniai natūralių gamtos sukurtų slėptuvių žuvims turi mažai, bet kokia „anomalija“ – šiek tiek kreivesnė kranto linija, salos prieigos – tampa puikia margašonių priebėga.
Kaip sekėsi žūklė?
Deja, jau pati pradžia nežadėjo nieko gero. Nuo pat ryto plieskė saulė ir oro temperatūra greičiau priminė vasarą, nei jau baigiantį įpusėti rudenį. Kiek masalų tipų bekeičiau – jokio atsako iš dantytųjų nesulaukiau. Tiesa, vieną vos per „legalumo“ ribas peržengusį „peiliuką“ pavyko sugauti, bet tai ir viskas. Vidurdienį methodu dar bandžiau sugauti kokį vietinį auksažvynį, bet „paršiukai“ matyt jau buvo sugulę žiemos miegui.
Vakare, baigus žūklę, abu su Vytautu nutarėme, kad toks oras – tikrai ne lydekinis. Todėl maloniai atsisveikinau su „parko“ šeimininku ir palinkėjau jam ko geriausios kloties.
