Ir vis dėl to, drįstu pasakyti – gali.. Iš tiesų tokiu metu gali palyginus visai neblogai pagauti čia pat – šalia pat besimaudančių kojų.
Pirma žuvis, kuri tiesiog dievina paplūdimius ir besimaudančiųjų drumsčiamą vandenį yra ešerys.. Juo labiau, kad šios žuvys yra beveik bebaimės. Atsimenu atvejį iš ankstyvos vaikystės, kai su draugu, būdami gal kokių 7 metų pypliai, gaudėme karosus kūdroje. Kadangi nekibo, sumastėme pramogą – mėtyti į plūdes akmenis ir grumstus.
Gal penkias minutes jas taip bombardavome, kol po vieno tikslaus metimo maniškė taip ir neišnėrė. Pradėjus traukti meškerę, didelei mano nuostabai meškerė sulinko nuo nemažos žuvies (tų laikų akimis) svorio. 300 gramų dryžuotis buvo giliai įrijęs slieką, tad taip su juo rankose taip namo ir parėjau.
Vėliau, paauglystėje, prasidėjus pirmajai sukrių erai, su draugu tikslingai gaudydavome ešerius... drumsdami vandenį. Vienas maudosi ir drumsčia vandenį, kitas po to ten mėto sukriukę ir lupa ešerius. Vos kibimas aprimsta – vėl einame maudytis... Vėliau, pamėgęs spiningavimą mikromasalais tikslingai nepalenkdavo paplūdimių ir nuolat čia pagaudavau. Tikriausia paklausite – kas gali vilioti ešerius į paplūdimius? Manau, kad drumsčiamas vanduo ir jame esančios maisto medžiagos pirmiausia sukviečia į tą vietą mailių. O paskui jį ateina ir ešeriai. Pastebėjau, kad dryžuočiai atplaukia į ten, kur buvo maudytasi gana gretai ir išbūna ten mažiausia dešimt minučių, kol vėl nuskaidrėja vanduo. O tose vietose, kur yra maudomasi dažnai –kažkur netoli nuolat sukasi. Tad jeigu pasiimsite į paplūdimį spiningėlį su pačiais mažiausiais mikromasalais – garantuoju, kad kibimų turėsite daug. Dažniausia tokiose vietose aktyviausi būna ešeriokai nuo 50 iki 100 gramų. Tačiau kartais pasitaiko čia pagauti net ir vieną kitą labai „normalų“ 200–300 g dryžuotį,
Antra žuvis, kur teigiamai reaguoja į besimaudančius dėl tos pačios priežasties, kaip ir ešeriai yra lydeka. Skirtingai nuo ešerių, ji paprastai būna šiek tiek atsargesnė ir į patį maudynių epicentrą bent jau iškart nelenda – tūno kur nors pasislėpus šiek tiek atokiau. Bet ne per toliausia. Ir atplaukia arčiau tik nurimus šurmuliui, po kurio laiko. Bet jeigu netoli maudyklos yra kokia slėptuvė – žolių kuokštas ar staigesnis dugno skurdukas, tai beveik esu tikras – čia tūnos ir margoji. Tiesa, dažniausia tokiose vietose bent jau vidury dienos masalus dažniausia graibo „silkutės“. Bet ir yra tekę čia pagauti ir visai „padorią“ kilograminę.
Trečia žuvų rūšis, reguliariai besisukanti „maudyklose“, yra kuoja. Maudantis skaidriavandeniuose ežeruose ir karjeruose nesunku pastebėti netoliese šmižinėjančius visa neblogų kuojų būrelius. Šios žuvys gana greit pripranta prie besimaudančiųjų ir įpranta čia ieškoti maisto. Tačiau ne vienodu atstumu. Mažiausios būna pačios drąsiausios. Tačiau stambios kuojos, sveriančios bent po 200 gramų ir daugiau, į kelių nesiekiančias seklumas bent jau dieną nedrįsta plaukti. Geriausia jų patykoti vakarėjant, kai baigiasi maudymosi sezonas. Ir užmesti plūdinę kiek giliau, kur gylis bent jau siekia pečius.
Tvenkiniuose su mažiau skaidriu vandeniu ir ypač dumblėtu ar žolėtu dugnu maudynių vietas labai mėgsta sidabriniai karosai ir karpiokai. Ilgai negalėjau to patikėti, tačiau mano žūklės mokytojas, sodo kaimynas Vladas tai ne kartą parodė praktikoje. Žvejoji – nekimba. Ateina koks sušilęs nuo darbų sodininkas, išsimaudo – ir nepraėjus nei penkioms minutėms po to užeina trumpas, bet gana audringas karosų kibimas. Juos, matyt, privilioja suraustas dugnas.
Paplūdimių žavesius neatsispiria ir jo didenybė šapalas, šiaip laikomas atsargumo įsikūnijimu. Keletą kartų teko regėti, kaip pagrindinėje Druskininkų „maudykloje“, Vijūnėlės tvenkinio paplūdimyje vietiniai žvejai meistriškai traukė 300-700 g sveriančius šapalus vos ne tiesiai poilsiautojams iš po kojų. Kažką panašaus teko matyti ir Drąseikių karjere.
Noriu tik pabrėžti, kad visi šie pastebėjimai galioja tik ten, kur yra reguliariai ir dažnai maudomasi. Žuvys prie to prisitaiko ir mauduolių visai nesibijo. Jeigu įvirsime į vandenį kaip begemotai kokiame žmonių užmirštame ežeriuke, gali būti, kad didesnės žuvys čia pasirodys tik po gero pusdienio.
Trumpai dar norėčiau aptarti techniką ir taktiką.
Tokiomis sąlygomis, mano galva, verta labiausia kliautis dviem žūklės technikom: ultralight klasės spiningu ir pačiais mažiausiais mikromasalais arba labai delikačia plūdine. Nors ir minėjau, kad žuvys pripranta prie mauduolių, bet visgi yra gerokai atsargesnės, nei žvejojant laukinėja vietoje.
Todėl reikalingi patys ploniausi valai ir pavadėliai ,o kalbant apie plūdinę – lengviausios ir stikliniu korpusu (nemetančios šešėlio) plūdelės. Gaudant spiningu daugiausiai kibimų sulauki (ypač kalbant apie šapalus) ne traukiant masalą, o vos jam įkritus ir pradėjus grimzti. Panašiai yra ir gaudant plūdine – masalą kuojos dažniausia čiumpa grimztantį, nei gulintį ant dugno. Spėčiau, kad taip yra dėl to, kad besimaudantys praplaukdami ir brisdami pakelia nuo dugno visus ten gulinčius maisto daleles, kurios palaipsniui grimzta. Todėl verta naudoti ilgus pavadėlius ir svarelius (geriau žvejoti visai be jų) spausti prie pat plūdės – kad masalas kuo lėčiau ir natūraliau grimztų žemyn.
Spiningaujant geriau mesti ten, kur eina skaidraus ir drumsto vandens riba. Ešeriams tai mažiau svarbu, bet šapalą gali paimti tik labai tolimu metimu.
Iš bandytų mikromasalų tokiu metu man labiausia veikė skaidrūs ar matiniai, blankių spalvų 1,5-2 colių tvisteriukai, uždėti ant ypač lengvo galvakablio. O kalbant apie plūdinę ir kuojas – nedidelė batono minkė, užspausta ant 16-18 nr, trumpakočio kabliuko.
Ir dar. Žvejodami ten, kur šalia maudosi, būkite diplomatiški ir suprantingi, negailėkite šypsenų. Nes ne visiems patinka, kad šalia žvejojama. Būkit pasiruošę išgirsti savo adresu ir pašaipų
Tad jeigu jau teks kada keliauti pusdieniui į paplūdimį prie ežero ar tvenkinio, žinokite, kad išeitis kažką pagauti net ir šiuo atveju yra! Tereikia noro.
