Museline meškere gaudyti kiršlius ir upėtakius tikrai nėra nieko stebėtino. Tačiau musele sugauti salatį yra šis tas egzotiško. Kalbu apie tikrą žūklę museline, o ne jos imitaciją įvairiais brakonieriškais „laiveliais“. Vieną Neries istoriją apie muselinę meškerę ir salatį papasakojo mano bičiulis Audrius Zurlys.

Pirmiausia pamatyti

Audriaus istorijos pradžia buvo tokia: „Bandžiau museline vilioti vienoje iš Neries rėvų kiršlius. Deja, tą dieną man jų surasti ir pagauti nelabai pavyko. Tačiau, bemeškeriodamas juos, pamačiau rėvos pagilėjime „mušantį“ salatį. Kadangi žvejojau įsibridęs akmeningoje, vandenį garsiai „nešančioje“ rėvoje, supratau, kad prie salačio buveinės galėčiau prieiti pakankamai nepastebimai.

Be to, prieš mane buvo savotiška smėlio salelė, kuri dar labiau mane „maskavo“. Visos šios gamtos sukurtos „priedangos“ leido man manyti, kad gana lengvai turėčiau pasiekti salačio „mušimo“ vietą ir ten užmesti savo „muselę“. Todėl nusprendžiau kitą dieną ateiti jau pilnai pasiruošus salačių žūklei museline, su atitinkamais įrankiais ir masalais“.

Salačio „medžioklė“

Apie kitos dienos salačio „medžioklę“ Audrius pasakojo: „Rankose turėjau 6 – 7 klasės muselinę meškerę su atitinkamos klasės plaukiančiu valu ir apie 3 m siekiančiu konusiniu pavadėliu. Salačiui nusprendžiau pasiūlyti savo mėgstamas strymerius, kurie kažkiek primena lydekoms skirtus masalus. Labiausiai „pasitikiu“ pilkšvų, žalsvų, melsvų atspalvių masalais su keliais ryškiais akcentais strymerio „uodegoje“ ir „galvoje“.

Audriaus mėgstamos „salatinės muselės“
Audriaus mėgstamos „salatinės muselės“
© Matas Jonaitis

Na, o pats žūklės procesas įvyko pakankamai greitai. Kaip ir maniau, pasitelkdamas įvairias gamtos sukurtas „maskuotes“, priėjau kiek galima arčiau salačio „mušimo“ vietos, užmečiau „muselę“, valą „užmendinau“ (perkėliau prieš srovę) ir leidau masalui „dirbti“ pasroviui. Ir... sulaukiau salačio smūgio. Turiu pasakyti, kad traukti bent jau porą kilogramų sveriantį salatį museline meškere išties smagu, bet kartu – nelengva: įrankis lankstus, todėl gali „jausti“ kiekvieną žuvies spurtą ar šuolį, bet valdyti energingą žuvį kliokiančioje srovėje taip pat nėra lengva“.

Sėkmingoji Neries istorijos muselė
Sėkmingoji Neries istorijos muselė
© Matas Jonaitis

Svarbu prieiti

Pasak Audriaus, svarbiausia yra prieiti prie žuvies: „Pagauti museline meškere salatį tikrai nėra sunku. Svarbiausia rasti tokias upes vietos, kur įvairios salelės, rėvos leistų jums patogiai prieiti iki reikiamo metimo atstumo. Museline meškere, ypač jei jūsų mėtymo įgūdžiai nėra tobuli, taip toli užmesti masalo, kaip spiningu, vargu ar pavyks. Todėl jūs būtinai turite kuo arčiau prieiti prie žuvies ir dar daugiau – prieiti taip, kad jos nenubaidytumėte. Kartais galima žuvies „išlaukti“ ir ilgai žvejojant įsibridus“.

Kablys.lt

Didžiųjų ešerių diena

2019-10-11 09:55 Pasidalijimų 153 Komentarų 2

Smiltynės kerai arba kaip marios „feederiui“ nusilenkė

2019-09-23 17:36 Pasidalijimų 189 Komentarų 3

Birštono prakeiksmas. Ko iš jo galima pasimokyti?

2019-09-25 10:10 Pasidalijimų 120 Komentarų 2

Nemunas, ruduo ir salačiai. Spiningautojo iš Merkinės pamokos

2019-09-18 15:05 Pasidalijimų 144 Komentarų 1

Vietoj kiršlių – salatis arba viena Neries istorija

2019-09-12 18:17 Pasidalijimų 16 Komentarų 1

Apie lydekų kibimą, mėnulio fazes ir žmonijos pažangą

2019-09-23 09:30 Pasidalijimų 158 Komentarų 3