Aštuntą ryto, dar gerai neprabrėškus jau lūkuriavau sutartoje vietoje. Po kelių minučių priburzgė „audinė“ su Andriumi ir dviem jo bičiuliais – Dariumi ir Tomu. Persidėjau daiktus ir iškart išdūmėme prie netoliese tekančio Nevėžio ruožo, kurį (kolegų prašymu) įvardinkime, kaip esantį tarp Kėdainių ir Krekenavos.
Nevėžio vidurupis skyrėsi nuo mano geriau pažįstamo jo žemupio mažesniu upės pločiu, mažesniais gyliais (čia vyrauja apie poros metrų gyliai) bei neištryptais upės krantais. Iš visko sprendžiant, bet jau šiuo metu ir šioje vietoje Nevėžis nėra dažnai žvejų lankomas. Ko nepasakysi apie vietinius gyventojus bebrus, kurie beveik visame krante buvo privertę ir prigraužę medžių, prikasė urvų ir takelių bei prispendė kitokių (tokiems nekviestiems svečiams, kaip mes) žabangų.
Žūklę vyrai pradėjo dar su tamsa. Pradžioje kibo tik... nuskendusios medžių šakos ir kitos kerplėšos. Šito gero Nevėžyje tikrai netrūksta. Maža to, būtent jie ir yra pagrindinės ešerių traukos vietos, pagal kuriuos reikia orientuotis, ieškant didesnių ešerių. Pasak Andriaus atvirose vietose ešeriai pasirodo rečiau ir dažniau būna smulkesni.
Kad kerplėšos mažiau „kibtų“, naudojama jig rig sistemėlė, kurios kabliuko smaigalys slepiamas masalo kūnelyje. 100 procentų tai masalo nuo kliuvinio neapsaugo – prarasti sistemėlių tenka ir neviena. Bet tokia jau Nevėžio vidurupio specifika. Norėdamas pagauti, praradimų čia neišvengsi. Gal dėl to dažniau Panevėžiečiai renkasi ešerių žūklei Mūšos upę, kurios dugnas daug švaresnis.
Pirmieji ešerių kibimai prasidėjo netrukus. Anot vyrų, „sriubiniai“ 100-150 g dryžiai aršiai atakavo nemažus masalus ir atkabinti keliavo ne į sriubą, o atgal į upę. Kaip ir didesni jų broliai ar seneliai. „Pagavai paleisk“ principas, kalbant apie ešerius, anot Andriaus, jau senokai jų tarpe tapo savaime suprantamu dalyku. Jeigu imtum viską – gero kibimo dieną „išdaužytum“ ešerius visame upės ruože ir kitą kartą pagautum prasčiau. Dėl to jie ir nenorėjo kalbėti apie konkretesnes vietas, nes vis dar dauguma žvejų ima visą žuvį, kurią pagauna.
Po truputį visiškai prašvito, rytų pusėje net pasirodė saulės spindulių. Ir netrukus pirmąjį gražesnį ešerį užkirto Darius. Puskilograminis kupriukas bandė įlįsti į žoles, bet kol pribėgau – jau buvo laimingojo žvejo rankose. Netrukus lėkiau su kamera rankoje ir prie Andriaus. Kokių 300 gramų gražuolis papozavo prieš kamerą, o paskui, nuleistas į vandenį, žvitriai mostelėjo uodega ir nuplaukė. Po pusvalandžio pasižymėjo ir Tomas – dėl jo puskilogramį sveriančios ir nuo ikrų išpampusios ir tamsios, matyt, „pietietiško gymio“ gražuolės teko pabėgėti šlaitas porą šimtų metrų.
Paskui kibimas šiek tiek aprimo – intensyviai kolegų spiningų viršūnėles lankstė tik „sriubinio“ standarto dryžuočiai. Todėl mūsų gidai nusprendė pervažiuoti į kitą ruožą. Čia iškart prasidėjo dar didesnės linksmybės. Tomas atrado vietą – paskendusį kerą, prie kurio stambūs ešeriai kibo vienas po kito. Fantastika- saulėje raibuliuojančiame vandenyje, taškydami vandenį ir lankstydami liaunus spiningus, skambant dieviškai ritės stabdžių muzikai kuproti dryžuočiau keliavo į krantą. O spindintys kolegų veidai išdavė, kad būtent dėl tokių akimirkų ir vertėjo slidinėti klastingais Nevėžio krantais.
Ešeriai kibo. Visą dieną. Geriau ar blogiau. Kiek jų pagavome – neskaičiavau. O tikriau – pamečiau skaičių. Šios kelionės vienas gidų Darius šiam reikalui ant kaklo buvo pasikabinęs specialų skaitliuką, ir po kiekvieno pagauto didesnio ešerio vis pasukdavo ratuką. Vyrai žvejojo, aš filmavau, tarpais nebespėdamas fiksuoti visų žuvų, tad kai kuriems šio reportažo herojams tekdavo luktelėti, kol dirbdavau su jų kolegomis. Bet ne kiekis šioje vietoje svarbu.
Labiausiai mėgavausi vaizdais: kartais iš po debesėlių išlįsdavo aukštai taip ir nepakylantis saulės ir tokiu laikmečiui labai retai matomas saulės diskas, suteikdamas žiemiškai aplinkai – plikiems ir niūriems medžių kamienams, pageltusiai paupio žolei pavasariško akcentą. Nevėžyje, pešdamosi dėl vietų, sparnais plakė gulbinai. Kažkur beržuose gyvą, bet vienodą melodiją cypsėjo zylės. Ramiai sroveno tamsus, turintys rudą atspalvį, bet jau žiemiškai skaidrus Nevėžio vanduo. Skruostus kuteno maloni 11 laipsnių šilumėlė, tad visą laiką teko vaikščioti atsisegus. Negali patikėti, kad už kelių dienų – Kalėdos.
Į vakarą pakilo nemenkas vėjas. Vyrams, gaudantiems „džig rigu“, šokdinti ir jausti masalą tapo sunkiau. Ir ešeriai, ypač tie, sveriantys per 200 gramų pradėjo „ožiuotis“. Pasitaikė pora smalsių lydekų, kurios pakeltos į viršų ir suteikusios vyrams sočiai adrenalino, nukasdavo plonus pavadėlius. Kadangi žuvies ir vaizdų turėjau nusifilmavęs iki soties – galėjau sau leisti pasidėti kamerą kuprinė ir paimti spiningą į rankas. Nesu jig rig specialistas, tad Andriaus padedamas susirišau paprastą pater nosterį ( šoninio pavadėlio sistemėlę) ir uždėjau jo mėgiamus „pierčikus“ – guminukus, idealiai kopijuojančius laumžirgio lervą. Ir per paskutinę vakaro valandą vis tiek dar suspėjau pagauti tris ešerius ir palaikyti keletą sekundžių užkibusį kažkokį monstrą, greičiausiai stambią lydeką.
Deja, bet gruodžio dienos yra labai trumpos. Lyg vietoj visos dienos filmo žiūrėtum tik jo treilerį. Rodos, nespėji įsijausti, o jau ateina metas atsisveikinti. Bet po šios žūklės labai aiškia supratau, kad nebūna to vadinamojo tarpsezonio, žvejybine prasme tuščio laiko metuose. Visada yra ką žvejoti ir visada galima pagauti. Tereikia pasiryžti, pakelti užpakalį iš namų, pasigriebti spiningą ar meškerę ir šiek tiek masalų bei mauti prie upės. Daugiau nieko.
O į klausimus kada ir kokiose vietose žvejoti, kokius masalus naudoti ir kaip juos šokdinti, galų gale, kaip susirišti tą stebuklingą jig rig sistemėlę atsakymus galite rasti video reportaže. Kaip ir savo akimis pamatyti, kaip kovoja užkibę ešeriai, po vandeniu juda masalas ar spindi laimingų žvejų veidai. Žodžiais to nelabai išeina apsakyti...
