Nuo seno Lietuvoje žiobrių migracijos laikas būdavo tikra šventė Panemunės ir kitiems paupių kraštų gyventojams. Šiais laikais tai daugiau žvejų mėgėjų „atlaidai“. Laukia meškerės broliai lyg išganymo, kada pagaliau pradės „eiti“ žiobris. Šiaurinių ir vakarinių Lietuvos kraštų meškeriotojai jau kuris laikas sėkmingai gaudo „vimbas“, na, o rytinio pakraščio žvejams teko šiek tie luktelėti. Bet, saulutei daugiau pašildžius, pagaliau ir šiuose kraštuose pasirodė žiobriai. Todėl, gavęs kvietimą iš savo gero bičiulio Tado, gyvenančio Ukmergėje, su malonumu išvykau prie Aukštaitijos Šventosios.

Praeities „elegijos“ ir žemas vanduo

Susitikęs su bičiuliu ir kartu bevykdami į žūklės vietą, taip pat prisiminėme ir apkalbėjome kiek senesnius laikus. „Taip, mano vaikystėje žiobriai būdavo tikrai didesni. Atsimenu, dar prieš gerus 15 metų nieko nestebino apie kilogramą sveriančios žuvys. Dabar ir 500 gramų sveriantis žiobris yra labai geras laimikis. Mano manymu, tam didelę įtaką padarė Kuršių mariose ir Baltijos priekrantėje mirkstantys verslinės žūklės tinklai“, – pasakojo beveik jau 33 metus prie Šventosios gyvenantis Tadas.

Atvykus prie upės tikrai nustebino, kaip šiam metų laikui, itin žemas vandens lygis. Galėjai drąsiai meškerioti žiobrius su kedukais. Tai pamatęs iš kart supratau, kad reiks žvejoti daug subtiliau nei įprastai pavasarį. Todėl drąsiai prie pagrindinio valo rišau 0,12 mm skersmens pavadėlį ir 14 nr. raudonos spalvos ilgakotį plonos vielos kabliuką.

Tinkamiausios plūdės žiobrių žūklei
Tinkamiausios plūdės žiobrių žūklei
© Matas Jonaitis

„Taško“ radimas ir tinkama žūklės technika

Turbūt be visų „įrankių“ subtilybių, svarbiausiu aspektu žiobrių žūklėje yra žuvies radimas. Ir ne tik jos suradimas, bet ir tinkamas masalo vedimas ten, kur žuvis laikosi. Dažniausiai, migracijos metu, žiobriai stoja netoli pagrindinės upės vagos esančiuose pagilėjimuose, su akmenuotu ar žvyruotu dugnu. Su bičiuliu praleidome gerą valandą, ieškodami to „stebuklingo taško“, o toliau reikėjo tik juvelyriškai praleisti masalą žiobriui po „nosimi“. Plukdomą masalą tekdavo prilaikyti, kad srovė temptų ne plūdę, o patį dugnu besiridenantį svarelį. Tada sekdavo trumpas plūdės panėrimas ir kitame valo gale suspurdėdavo – „keleivis iš jūros“.

Schema. Žiobrių žūklė
Schema. Žiobrių žūklė
© Matas Jonaitis

Masalo šviežumas

Turbūt nieko nenustebinsiu pasakęs, kad šiais laikais dažniausiai žiobriai Lietuvoje gaudomi su uodo trūklio lerva. Tačiau, ar dėl itin žemo ir skaidraus vandens, ar dar dėl kitų priežasčių, Šventosios žiobriai mieliau rinkosi tik šviežiai ant kabliuko užmautus, dar vis besirangančius „trūklius“. Kibimui nustojus, tekdavo senas, jau kiek „pasivėdėjusias“ lervas keisti naujomis, šviežiomis.

Žiobriai
Žiobriai
© Matas Jonaitis

Apibendrinimas

Po gero pusdienio žūklės su bičiuliu Tadu pagavome tikrai nemažai žiobrių. Deja, didesnė jų dalis buvo labiau žiobriukai nei žiobriai. Vos keli galėjo vadintis tikromis „vimbomis“. Tačiau oras buvo puikus, subtilūs įrankiai „veikė“ tikrai geriau , nei šalia meškeriojusių naudojami „grubaus kalibro agregatai“, o nuostabi upės Šventoji suteikė tikrai daug gražių, žvejiškų emocijų.

Kablys.lt

Vasara, plūdė, upė ir keista ritė?

2019-07-17 09:54 Pasidalijimų 17

Kaip gaudžiau savo pirmąjį ūsorių

2019-07-11 21:48 Komentarų 6

Naktinė plėšrūnų žūklė Kauno mariose

2019-06-30 20:10 Pasidalijimų 84

Kanapės ir kuojos

2019-06-26 13:07 Pasidalijimų 299 Komentarų 2