Pirmieji atsargūs signalai, kad Dubysoje jau kimba žiobriai, pasirodė dar prieš geras dvi savaites. Bet turėdamas patirties, neskubėjau į juos reaguoti. Labai dažnai pasitaiko, kad norima yra priimama už esama. Užtenka kokiam pagyrūnui kokioje nors Kauno žūklės parduotuvėje paleisti gandą, kad žiobriai jau kimba ir jis, lyg nuo į vandenį mesto akmens banga, greit pasklinda po visą miestą. Artimiausią savaitgalį ištroškusi žiobrių žvejų armija metasi į įvykio vietą, o pusę dienos pastypsojusi tuščiomis, keikdamasi grįžta atgal...

Bet kai keli nepriklausomi šaltiniai patvirtino, kad tikrai kimba, sekmadienio pusiaudienį nulėkiau iki Seredžiaus, ties kuriuo Dubysa įteka į Nemuną. Pamatyti visko savo akimis ir pasidalinti su jumis.

Žvejų prie upės iš tiesų daug. Vien stovinčių automobilių prie tilto, abiejuose upės pusėse, suskaičiavau per dvidešimt. Žvejų buvo dar daugiau, bet ne visi vienodai pasiskirstę. Bene gausiausios gretos stovėjo Seredžiaus miesto pusėje. Ypač atkarpoje tarp tilto ir Nemuno žiočių. Kairioji upės pusė gerokai tuštesnė. Dar eidamas nuo automobilio sutikau porą grįžtančių nuo upės žvejų rūškanais veidais, tinklelyje parsinešančių tik kelias kuojas ir vos vieną leistiną dydžio ribą perkopusį šapalioką. Galėjau ir neklausti, bet vis dėl to paklausiau – kaip su žiobriais, vyrai? „Š...Nei vieno“. Tokį atsakymą teišgirdau.

Vandens lygis Dubysoje, bent jau kaip pavasariui, nėra aukštas. Susidaro įspūdis, kad kasmetinio pavasarinio potvynio upėje šįmet lyg ir nebuvo arba jis buvo labai seniai. Vandens skaidrumas apie 70–80 cm. Tik vėjo gūsių sukeltos bangos daužosi į krantus ir, matyt, šiek tiek jį drumsčia. O va, vandens temperatūra dar labai šalta. Žolė dar nesikala. Kažkokių kitų pavasario požymių nedaug. Tik viename šlaite mačiau porą žibučių žiedelių.

Tad pradėjau kelionę kairiuoju upės krantu, stebėdamas abi upės puses ir klausinėdamas žvejų. Kas buvo vieną žiobrį pagavę, kas du. Vienas sakėsi turįs net keturis. Bet dar daugiau buvo tokių, kas per visą dieną nepagavo nieko. Esą žiobriai buvo užėję tarp 9–10 valandos ryte ir tada kibo. Kas spėjo – pagavo. O dabar tik vienas kitas ištraukia pavienę žuvį.

Keliavau toliau. Pakalbinau pagyvenusį žvejį, kaip jam sekasi, ir jis prisipažino, kad nelabai. Užtat jo kaimynas (mostelėjo ranka į dešinę) pagavo visai neblogai. Tad ir nuėjau iki jo. Pono Lino (toks buvo jo vardas) tinklelyje iš tiesų spurdėjo gera dešimtis žiobrių. Iš kurių du buvo, kaip Dubysai, visai solidūs – siekė apie puskilogramį. Kadangi jis buvo aiškus šios dienos lyderis ir dar smagiai bendravo, nusprendžiau prie jo pabūti ilgiau ir pakalbinti.

Linas patvirtino, jog žiobriai iš tiesų pradėjo kibti prie savaitę, o praeitą savaitgalį kibo iš tiesų gerai. Šiandien žemesnis vanduo, stiprokas vėjas, trukdantis žvejoti – galbūt tai ir daro įtaką tai, kad žiobriai kimba prasčiau. O labiausiai tikėtina, kad praeitą savaitę nuslinko gausesnis jų būrys, o dabar praplaukia tik nedideli būreliai.

Linas žvejoja tolimojo užmetimo plūdine, įprasta tarp kauniečių žiobrine sistemėle. Tokiu mini paternosteriu: kabliukas, pavadėlis, o aukščiau – kitas, tik daug trumpesnis, pavadėlis su švinine „slyvele“. Plūdė – 7 g lašo formos su stora antena ir ilgu angliniu kyliu. Ant kabliuko – pluoštas trūklių. Atstumas tarp plūdės ir svarelio bei kabliuko visada nustatomas didesnis, nei upės gylis toje vietoje ir užmetus leidžiam svareliui, kiek prilaikant plūdę, vilktis dugnu. Tiesa, Linas jos neprilaikė Pasak jo, kai toks vėjas, plūdės kokybiškai labai ir neprilaikysi, tad geriau jau ji eina laisvai.

Pastebėjau, kad jis gaudo nuolat keisdamas atstumą nuo kranto. Tai arčiau, tai toliau. Plūdė beveik niekada antrą kartą neina tuo pačiu maršrutu. Čia, Dubysoje, žiobriai kyla prieš srovę visu perimetru ir iš esmės gali būti bet kur. Todėl, Lino nuomone, reikia tikrinti visas vietas ir aktyviai ieškoti žuvies. O, pavyzdžiui, Neryje, kur jis dažnai žvejoja žiobrius (ten, sako, jie dar nekimba), šios žuvys turi savo tikslų „taką“. Pataikei juo pravesti plūdę – turi žuvį. Nepataikai – gali nepamatyti nė kibimo. Todėl ten jis mėgsta gaudyti dugnine, užmesdamas masalą kaskart į tą patį tašką ir dažniausia pagauna geriau už tuos, kurie meta vis kitur.

Šnekučiuojamės gerą valandą. Lino plūdė laikas nuo laiko nardė, tačiau tik nuo smulkių kuojų kibimo. Jeigu kimba smulkmė, Lino įsitikinimu, tai esą yra ženklas, kad žiobrių šiuo metu šioje vietoje tikrai nėra. Ir tikrai, per visą tą laiką, kiek akys užmatė, per abu krantus ir pora dešimčių žvejų temačiau ištrauktus tik du žiobrius. Tikrai ne stebuklai.

Atsisveikinęs su Linu važiavau keliu palei upę tolyn. Žvejų sumažėjo, kaip ir prie upės vedančių keliukų. Kirtęs pirmąjį Dubysos didesnį intaką, Lazduonos upelį, pasistačiau automobilį ir nusprendžiau pasivaikščioti upės krantais su spiningu rankoje. Pabandyti vakarėjant pagauti Dubysos šapalą. Žiobrių gaudytojų čia nebuvo matyti – visi kažkodėl susispietę arčiau Dubysos žiočių.

Paėjęs krantu užsukau susipažinti su Lazduonos upeliu. Upelis nedidelis, bet šiuo metu sraunus, vingiuotas ir skaidrus. Galėtų čia gyventi (ar bent čia užsukti pavasarį) upėtakiai. Pažvelgęs nuo šlaito į jo saulės apšviestus duburius negalėjau patikėti savo akimis. Smėlėtą ir vakarėjančios saulės apšviestą jo dugną beveik visur dengė migruojančių aukšlių ir šapaliokų nugaros. Vienas kitas matėsi ir stambesnis. Bet dauguma – vos piršto ilgio. Tačiau kokia masė! Vilties pagauti upėtakį jau nebeliko. Kam jam čiupti voblerį, jeigu maistas neribotais kiekiais pats jau plaukia į nasrus. Dar pabandžiau kokį suvilioti, bet valas slinko, kabindamas žuvų nugaras. Nei šis, nei tas. Tad nebežvejojau, o tiesiog ėjau krantu.

Už eilinio posūkio vakarėjančio dangaus fone išvydau besiplaikstantį muselinės valą. Kolega muselininkas, matosi, smagiai traukė šapaliokus. Pakalbėjome. Juda nuo aukštupio. Upėtakių nepagavo – gal nelabai jų čia ir yra – bet užtat pagavo kelis šapalus, kuojų, kalną aukšlių ir kitos smulkmės. Ir... matė nemažai gražių žiobrių, kurie, esą, lindi aukščiau esančiuose upelio duburiuose. Tiesa, nimfos jie nenorėjo griebti.

Grįžęs į automobilį dar pavažiavau Dubysa aukštyn, bet kelių kilometrų ruože tebuvo tik du žvejai ir tiek patys – kitoje upės pusėje. Tad išvada būtų tokia: arba žiobriai iki čia dar nėra pakilę, arba mūsų žvejai inertiški ir labai nedrąsūs. Nelabai žino vietų ir bijo žvejoti, kur kitų žvejų nėra. O puikių vietų čia tikrai matėsi ne viena.

Jeigu važiuočiau gaudyti žiobrių, bandyčiau jų paieškoti kažkur čia. Pasisektų ar nepasisektų – nežinau, bet bent jau gamta pasigrožėtum ir niekas ant galvos neliptų. Kita vertus, žiobrių žūklės sezonas tik prasideda. Kuo labiau šiltės upių vanduo – tuo daugiau šių ateivių iš jūros būrių kils prieš jų srovę link nerštaviečių. Ir geriau jie kibs. Gal tada užsipildys net ir šie krantai?

Kablys.lt

Vasara, plūdė, upė ir keista ritė?

2019-07-17 09:54 Pasidalijimų 17

Kaip gaudžiau savo pirmąjį ūsorių

2019-07-11 21:48 Komentarų 6

Naktinė plėšrūnų žūklė Kauno mariose

2019-06-30 20:10 Pasidalijimų 84

Kanapės ir kuojos

2019-06-26 13:07 Pasidalijimų 299 Komentarų 2