Kas nėra girdėjęs pasakymo „Žiobriai taip kibo, kad net rankas pakirto“. Visada galvodavau, kad tai – tik graži metafora, bet dabar jau nesu tuo tikras. Na, bet apie viską iš eilės.

Prieš gerą mėnesį rengdamas reportažą apie pavasarinę šapalų žūklę Mūšos upėje iš mūsų gido ir bičiulio, Pasvalio meškeriotojo Dainiaus Šaučiūno gavau pažadą, kad kai Mūšoje gerai kibs žiobriai – jis man paskambins. Ir tikrai penktadienį sulaukiau jo skambučio: žiobriai jau antra diena, kaip „eina“. Šeštadienį, Velykų išvakarėse, išvažiuoti niekaip negalėjau, tad susitarėme, kad susitiksime pirmadienį. Po trijų dienų. Tikėdamiesi, kad žiobriai iš tos vietos dar nebus pasitraukę.

Rytinis štilis

Kad būtų tikriau, jog Dainiaus atrasta žiobrių susibūrimo vieta nebus užimta, atvažiuoti reikėjo su tamsa, tad išvažiavę dar gerokai prieš penkias pasiekėme su sūnumi sutartą vietą. Prisijungus Dainiaus „citruenui“, pajudėjome Saločių link ir įsukę į vieną iš šoninių keliukų, vos brėkštant atsidūrėme ant Mūšos kranto. Geras dvidešimt minučių dar nieko negalėjai įžiūrėti. Ir tik aušros ruoželis rytuose ir pliaukšinčios upėje žuvys liudijo, kad rytas jau čia pat.

Prašvitus užmetėme plūdines. Raudonos ir salotinės jų antenos lėta slinko pasroviui, virpčiodamos nuo kiekvieno dugno nelygumo. Prie žolių laikas nuo laiko kažkoks plėšrūnas pavaikydavo aukšles, o upės viduryje kurį laiką uodega švaistėsi salatis.

Saulė patekėjo ir pakilo, o žadėtų žiobrių nebuvo nė kvapo. Tik pora kuojyčių ir plakis teikėsi paragauti ant avižėlės suvertų muslervių kuokšto. Buvo dar keli neaiškūs kibimai. Nejau žiobriai jau išplaukė kažkur kitur? Mačiau, kad Dainius truputį nervinasi ir negali apsispręsti – ar palikti šią vietą ir važiuoti laimės ieškoti kitur, ar laukti žiobrių pasirodymo. Atvažiavę keli kitų žiobriautojų ekipažai patvirtino tą patį – žiobriai ir kitur kažkur dingo. Vakar dar kibo, o šiandien – visiška ramybė.

Bet gal žuvis yra, bet paprasčiausiai nėra aktyvi? Padėjome plūdines į šalį ir čiupome dugnines. Srovės palenktos jų viršūnės parimo virš upės. Bet ilgai tęsėsi ta pati ramybė. Vienu metu Dainiau dugninė nervingai suvirpčiojo, ir netrukus jis ištraukė puskilograminį žiobrį. Po penkiolikos minučių – antrą. Aš po analogiško kibimo– ešerį. Faktas, kad kažkiek žiobrių šioje vietoje visgi yra. Tad nusprendėme iš čia nesitraukti. Kas bus, tas jau bus.

Apie pusę aštuonių toje vietoje, kur jaukinome, pasirodė vienas keistas ratilas. Po minutės kažkokia nebloga žuvis kyštelėjo uodegą. Dar po kelių minučių kita - visą kuprą. Tikriausiai žiobriai - kas gi kitas daugiau šioje vietoje taip triukšmaus. Tačiau mūsų dugninių viršūnės lyg sąžinės priekaištas dangaus fone stirksojo nepajudinamos. Ką daryti?

Tik tam tikru greičiu

Vėl čiupome plūdines, prieš tai Dainiui įvertus kelis gerus jauko rutulius. Vos tik jo plūdė nutūpė vandens paviršiuje ir, pagauta srovės porą metrų paplaukė – kažkas ją sustabdė. „Čiakšt“ – su garsu pakirto Dainius ir jo meškerė užlinko nuo žuvies svorio. Antras žiobris netruko laukti, o po jo – ir trečias. Tik mano plūdė plaukė kai plaukus, nors keli neaiškūs sustabdymai ir buvo.

Daugiau patirties turintys Dainius paaiškino situaciją – žiobrių šioje vietoje daug, bet jie čiumpa tik tam tikru greičiu srovės nešamą masalą. Todėl užmetus reikia kuo greičiau panaikinti vėjo padarytą tarp meškerykočio ir plūdės esančią valo kilpą (išlenkiu koto judesiu permesti ant vandens gulintį valą į kitą pusę, nepatraukiant plūdės) ir plūdę leisti labai lengvai ją pristabdant, kad ji kiek pasisuptų vandens paviršiuje. Po poros bandymų pavyko šį veiksmą atlikti neblogai ir srovės nešama mano plūdės antena greit pasislėpė po vandeniu.

Pirmas mano pagautas Mūšos žiobris užtikrintai lankstė meškerę ir nesidavė traukiamas į graibštą. Antras leidosi suvaldomas paprasčiau. O trečią jau traukiau be jokio jaudulio. Kiekvienas plūdės plukdymas būdavo lydimas kibimo, tik ne kiekvieną kimbantį žiobrį pavykdavo ištraukti. Kartais žiobriai užkibdavo man ir Dainiui vienu metu ir tekdavo traukti žuvis pasisaugant, kad jos nesupintų tarpusavyje valų. Porą sykių per daug įsijautęs kirsdamas nutraukiau pavadėlį. Vos tik vienas ar du plūdinės leidimai būdavo tušti – Dainius įversdavo eilinę jauko porciją ir kibimas akimirksniu atsinaujindavo. Nors šioje vietoje gylis – geriausi atveju metras, žiobriai nė nesibaidydavo nė jauko rutulių smūgių į vandenį, nei besiblaškančių ant meškerės savo gentainių. Kai taip kimba – pamiršti viską pasaulyje.

Tik po pusvalandžio, kai tinklelyje pliuškenosi gal dešimt ateivių iš jūros, atkreipiau dėmesį, kad ant kranto stovi dar du automobiliai ir iš kitos pusės jau stovi keli kolegos, visais būdais bandantys užmesti ir savo plūdes ten, kur žvejojome mes. Bet tuščiai – mums kibo, jiems ne. Mat žiobriai kibo tik prilaikant plūdę, o mesdami prieš srovę jie to daryti negalėjo.

Padirbėjus taip valandą ar pusantros ir nuraminus azartą nutarėme padaryti pertrauką ir pavalgyti. Kiek galima tą žuvį lupti? O kad patikrintume savo teorija teoriją apie judančio masalo patrauklumą šios dienos žiobriams, užmetėme (prieš tai prikimšę jauko į šėryklėles), į tą pačią vietą dugnines. Gerą pusvalandį ramiai papusryčiavome – niekas mums netrukdė. Tik kartais meškerių viršūnės kažkaip virpteldavo. Susidarė vaizdas, kad žuvis vietoje yra ir laikas nuo laiko plaukdama užkabina valą.

Etikos klausimai

Gal žiobrių apetitas jau praėjo? Kiek jie gali po galais kibti? Čiupome vėl plūdines, įmetėme jauko ir... pradėjome tuo pačiu tempu lupti žiobrius. Kiek užmetimų – tiek ir kibimų. Žuvis yra. Aktyvi. Bet nori tik judamo masalo. Gal jei vietoj šėryklėlių uždėtum lengvą svarelį, kurį upės tėkmė ridentų dugnu ir gi kibtų gaudant fideriu. Bet, tiesa pasakius, tingėjau patikrinti šią teoriją. Juo labiau, kad su plūdine, daug subtilesniu įrankiu juos gaudyti yra tikrai smagiau.

Gyvenime yra tekę papulti į visokias situacijas, bet prisipažinsiu – tokios žiobrių žūklės dar nebuvau matęs. Kadangi leistinos pagauti normos jau buvo įvykdytos, pradėjome žuvį paleidinėti. Paskui užmesdavau aš, bet žuvį duodavau traukti filmavimo įrenginį laikinai padėjusiam į šalį sūnui.

Metimas, valo „tiesinimas“, kibimas, žuvies traukimas. Viskas ėjo kaip iš natų. Kurį laiką azartas valdė, bet kažkuriuo momentu vienu metu ir man, ir Dainiui, prabudo sąžinė. Kažin, ar gražu taip elgtis? Kas, kad tu tą žiobrį paleidi ir jis tikrai gyvens. Bet ar jis po tokios „ekskursijos“ į krantą ir tąsymo išnerš? Juk ichtiologai sako, kad mažiausia pusė prieš nerštą pagautų žuvų dėl gauto streso nebeneršia.

Vietiniai žiobrių nepaleidinėjo į mūsų veiksmus irgi žiūrėjo su dideliu nusistebėjimu. Kaip į miesčionių išsidirbinėjimus. Anot jų – jeigu jau pagavai žuvį – tai pasiimk. Jeigu tau nereikia – tai nors jau atiduok kitam. Kiek pastebėjau – sugavę normą“ jie iškart keliauja namo. Rytoj ( na, gal dar ir šiandien vakare) turbūt jie vėl čia atvažiuos ir iš naujo gaudys savo „normą“. Negali jų smerkti – taisyklių jie laikosi.

Galų gale, atvirai pasakius, kai ištrauki viena po kitos keliasdešimt žuvų, nebelieka nei intrigos, nei didelio azarto. Tik lieka noras pamatyti tą dar vieną plūdės niurktelėjimą ir pakirtus sekundei pajusti tą sustabdymą ir jaudinantį svorį kitame valo gale. Visa kita jau įprasta ir nelabai įdomu. Apie pusė dvylikos bendru sutarimu žiobrių žūklę baigėme. Buvo neįprasta atvažiavus du šimtus kilometrų po keli valandų keliauti atgal. Tad paskyriau dar laiko pasivažinėjimui palei upę, miestelio ir vietinių įžymybių aplankymui.

Graži ir savotiškai ta mūsų šiaurės Aukštaitija. Lygumų, pievų ir dirbamų laukų kraštas.

O kalbant apie žvejyba, visgi viena intriga išliko. Šiandien, anot Dainiaus, kibo palyginti smulkūs žiobriai. Sveriantys vidutiniškai po puskilogramį, nors vienas kitas gal pasitaikė ir kiek didesnis. Lyginant su man įprastais Dubysos ar Neries standartais – tikri gražuoliai. Įdomu būtų kada pagauti didesnių žiobrių, sveriančių po 700–800 g. Jų čia tikrai būna. O dar jei didesnėje srovėje žvejotum, kur jie kovotų daug rimčiau, tai ir emocijų būtų daugiau

Antra intriga buvo kone iš kiekvieno sutikto žvejo girdėtas pasakojimas (kuriuo jie šventai tiki), kad Mūša Latvijoje, netoli sienos su Lietuva būna pertvenkta tinklais. Ir esą, kol vietiniai žvejai verslininkai nepagauna 40 tonų žiobrių – jų iš upės neišima ir į Lietuvą žuvies nepraleidžia. Dėl to jų migracijas pas mus vėluoja, kai latviai jau gaudo kelias savaites. Labai jau toks pasakojimas panašūs į sąmokslų teoriją, bet, visgi, esant progai pabandysiu susisiekti su kolegomis Latvijoje ir pasiaiškinti, ar jis turi kokį pagrindą.

Tokia tad puiki žvejyba buvo čia, Mūšoje. Pasižiūrėti filmuotų šios įspūdingos žūklės akimirkų bei paklausyti Dainiaus Šaučiūno patarimų, kada, kur ir kaip geriausia gaudyti Mūšoje žiobrius galite paspaudė ant video „trikampėlio“. Aš irgi, pasiėmęs ką tik išrūkytą žiobrį, prie jūsų prisijungsiu. Ir dar kartą, tegul ir mintyse, sugrįšiu ten, į Mūšą. Didelių žiobrių kraštą.

Kablys.lt

Didžiųjų ešerių diena

2019-10-11 09:55 Pasidalijimų 137 Komentarų 2

Smiltynės kerai arba kaip marios „feederiui“ nusilenkė

2019-09-23 17:36 Pasidalijimų 188 Komentarų 3

Birštono prakeiksmas. Ko iš jo galima pasimokyti?

2019-09-25 10:10 Pasidalijimų 120 Komentarų 2

Nemunas, ruduo ir salačiai. Spiningautojo iš Merkinės pamokos

2019-09-18 15:05 Pasidalijimų 143 Komentarų 1

Vietoj kiršlių – salatis arba viena Neries istorija

2019-09-12 18:17 Pasidalijimų 16 Komentarų 1

Apie lydekų kibimą, mėnulio fazes ir žmonijos pažangą

2019-09-23 09:30 Pasidalijimų 158 Komentarų 3