Raivydai, kodėl šiaurės Švedija?
Mane visada labiau traukė „šaltis“, nei „karštis“. Visada sunkiai išgyvenu vasaros karščius. Gal dėl to nusprendžiau nuvykti ten, kur turėtų būti šalta.
Tai ar buvo?
Tikrai nebuvo taip jau šalta (juokiasi). Įsivaizduok, nudegėme net veidus. Nors buvo rugpjūčio mėnuo, bet šiaurės Švedijoje buvo karšta!
Kaip vyko jūsų kelionė?
Keturiese nuvažiavome iš Lietuvos į Estiją. Tada vykome iki Suomijos, Helsinkio, važiavome į Suomijos šiaurę ir taip atvykome iki Švedijos ir poliarinio rato. Iki pasirinktos upės, maždaug 30 km, teko tiek laivelius, tiek visą mantą temptis ant pečių. Pasiekus upę, leidomės ja žemyn su pripučiamu kajaku ir plaustu.
Kiek maždaug kainuoja žūklė šiaurės Švedijos upėse?
Tikrai nedaug. Savaitės licencija kainuoja maždaug 20–30 eur.
O kaip ten – su žuvimis?
Jų ten tikrai daug. Kaip tyčia, pataikėme ant ypač žemo upių vandens ir šiltų oro sąlygų. Visos žuvys sulindusios į mažuosius didesnių upių intakus ir susispietusios menkiausiose duobelėse. Iš vienos duobės man teko pagauti net keliolika kiršlių ir upėtakių. Atmintyje užstrigo ir kitas vaizdas. Viename iš intakų, nedideliame pagilėjime, plaukiojo kiršlys, o jo pelekas kyšojo iš vandens. Žodžiu, žuvis tiesiog „netilpo“ upelyje.
O kaip – su žvynuotojų dydžiais, ar pavyko pagauti kažką įspūdingo?
Na, vienam iš mano šios kelionės bičiulių įspūdingas upėtakis prie pat kranto nulaužė kablį. Tai tikrai buvo „gyvenimo žuvis“. Deja, jos ištraukti nepavyko. O kiršlių „standartas“ – tikrai gražus, 44–48 cm.
Raivydai, kokiais būdais meškeriojote šiaurės Švedijos upėse?
Gal atsimeni kokį įsimintiną nutikimą viso žygio metu?
Vienos žvejybos metu ant kranto pamačiau sudraskytos stirnos kailį. Juokais net pagalvojau: „Gal prisirišti Caddisų (red. past. tokių muselių) iš vietinių medžiagų?“. Ir nutariau pasekti draiskalų liekanomis. Atėjau prie vilkų sudraskyto gyvūno, iš kurio buvo likę tik griaučiai. Sakyčiau, tuo momentu apima toks nelabai malonus jausmas, kai aplink nei gyvos dvasios, o žemėje matai įspaustą stambaus vilko letenos pėdsaką.
O kas labiausiai įstrigo iš žvejybos šiaurės Švedijoje?
Turbūt laukinė gamta, kimbančios žuvys ir buvimas su savimi… Ten žvejodamas retai sutiksi kitą žmogų, išskyrus savo bendražygius. Ir kai ruošiesi visai kelionei atrodo viskas taip sunku ir sudėtinga, bet kai ten nuvyksti, pasidaro taip lengva ir gera… Po šios nuostabios kelionės net ūpas žvejoti Lietuvoje buvo sumažėjęs.
Dėkoju Raivydui už pasakojimą ir linkiu daug nepakartojamų kelionių ateityje.
