Naikinti ežerą sovietai pradėjo dar 1954 metais, kai statė milžinišką Karakumų kanalą. Vėliau visos Amudarjos ir Syrdarjos pakrantės buvo išvagotos kanalais. Dėl šios priežasties, smarkiai sumažėjus į ežerą įtekančio vandens kiekiui, Aralas ėmė džiūti. Jo dugnas pavirto druskuota nykia dykuma.

Galiausiai Aralas virto į du atskirus vandens telkinius, o mūsų dienų nepasiekė ir jie. Dvi Aralo dalys liko panašesnės į balas, nei ežerus. Ekspertais teigia, jog sovietai buvo trumparegei ir nesitikėjo galintys išdžiovinti visą ežerą. Visi ekologų perspėjimai buvo praleidžiami pro ausis.

Smarkiai nukentėjo ir ežero pakrantėje gyvenusių žmonių buitis. Tūkstančiai prarado darbą, regione sunyko laivininkystė ir žuvininkystė. Tiesa, Aralo ežerui suteiktas antras šansas. Įgyvendinus 86 milijono dolerių projektą, kurį finansavo Pasaulio bankas, į dvi perskirtas Aralo dalis ima grįžti gėlavandenės žuvys. Žvejybos pramonės Aralo pakrantėse atsigauna, bet vietos valdžia vis dar baiminasi, kad pernelyg didelis žvejų entuziazmas nesunaikintų ežero dar kartą.