Pirmąjį Baikalo „brėžinį“ sudarė kazokų penkiasdešimtininkas Kurbatas Ivanovas 1643 m. Už tai caras suteikė jam bajoro titulą. Vėliau „Šventąją jūrą“ tyrė daug šaunių mokslo vyrų — pašturmanis A. Puškariovas, akademikas I. Georgis ir I. Gmelinas, iš mūsų krašto kilęs Rytų Sibiro tyrinėtojas J. Cerskis, tačiau nė vienas iš jų nenumanė, kokios milžiniškos gelmės slypi po vaiskiu ežero vandeniu. Baikalo ežero gylių (batimetrinis) žemėlapis buvo sudarytas tik 1876 metais. Jo autoriai — lenkų mokslininkai B. Dibovskis ir V. Godlevskis, ištremti į Sibirą už dalyvavimą 1863 metų sukilime. Žemėlapyje buvo užfiksuotas 1373 m gylis, tačiau pasaulio rekordui to nepakako…
1896—1902 metais Baikalo ežero duburį tyrė hidrografinė ekspedicija, vadovaujama F. Driženkos. Vienoje vietoje jai pavyko išmatuoti 1552 m gylj. Baikalas „pagilėjo“, tačiau oficialus rekordas pažymėtas tik 1936 metais: 10 km į rytus nuo Olchono salos aptikta 1620 m gylio praraja.
Baikalo ežero duburyje sukaupta galybė gėlo vandens — apie 23 000 km³. Nuo 1959 metų ežeras tapo Angaros kaskados hidroelektrinių vandens talpykla.
Nors Baikalo amžius skaičiuojamas milijonais metų, jis dar jaunas ežeras; jo duburys formuojasi iki šiol. Antai 1862 metais per žemės drebėjimą Selengos deltoje susidarė nauja 200 km² ploto Provalo įlanka, o per 1959 metų žemės drebėjimą (epicentras – ežero viduryje) dugnas kai kur smuktelėjo net 15 metrų. Taigi, iš Baikalo galima tikėtis naujų rekordų.
Ir vėl grįžtame į Afriką, kur giliame Žemės plutos sprūdyje telkšo jaunesnysis Baikalo brolis (jam tik 1,5 milijono metų) Tanganikos ežeras. Jį, kaip ir Viktorijos ežerą, atrado Dž. Spikas (drauge su R. Bertonu) 1858 metais. O po kelerių metų į šias pakrantes atkeliavo žinomas Afrikos tyrinėtojas škotas D. Livingstonas. Jis pabandė matuoti ežero gylį, bet, deja, 550 m ilgio virvė buvo per trumpa. 1876 m. Tanganikos ežere subolavo laivo „Ledi Elis“ burė: amerikiečių žurnalistas H. Stanlis apiplaukė visas pakrantes, pažymėjo jas žemėlapyje, tačiau ežero gylių neišmatavo — jo virvė buvo dar trumpesnė nei D. Livingstono…
Pirmąjį Tanganikos ežero gylių (batimetrinį) planą sudarė belgų ekspedicija, dirbusi ten 1912 — 1913 metais. Tada ir buvo išmatuotas gylis, patekęs į visas enciklopedijas bei žinynus — 1435 m. 1946 — 1947 metais belgų hidrobiologai atliko dar detalesnius matavimus ir užregistravo 1471 m gylį. Šis rezultatas ir turėtų būti įregistruotas pasaulio ežerų gylio rekordų lentelėje.
Netolimoje praeityje, vos prieš 10 tūkstančių metų, Tanganikos ežeras buvo gerokai seklesnis. Nebuvo ko nė svajoti apie eksčempiono laurus. Nežinia, kuo jis būtų buvęs šiandien, jei ne Ruzizis, šiaurinis jo intakas: upė dieną naktį gremžė kietas uolas, kopė aukštyn, kol pagaliau priartėjo prie Kivaus ežero. Šio vandenys plūstelėjo į atsivėrusią spragą ir nusirito žemyn… Tada Tanganikos ežero vandens lygis pakilo beveik 800 metrų. O štai prieš šimtmetį nutiko kitokia istorija. Per stiprų žemės drebėjimą kalnų griūtis užvertė Lukugos, ištekančios iš Tanganikos ežero, slėnį. Vandens lygis ežere pakilo dešimčia metrų. Praėjo daugiau nei penkeri metai, kol upė įveikė kliūtį.
Kai jai pagaliau pavyko tai padaryti, ežero vandens lygis ėmė smarkiai slūgti: daugiau nei po metrą per metus. Šiaip normaliomis sąlygomis jis svyruoja nedaug — apie 0,7 m.
Tanganika — ilgiausias gėlas ežeras pasaulyje, ištįsęs iš Šiaurės į pietus per 650 km. Jo duburį sudaro dvi atskiros dalys, perskirtos aukštu povandeniniu gūbriu. Kai kurios jo viršūnės stūkso visai arti vandens paviršiaus (50 m gylyje). Giliausia — pietinė ežero dalis: rekordinės gelmės dugnas yra 696 m žemiau vandenyno vandens lygio. Ežero vanduo gėlas, ištirpusių druskų jame yra ne ką daugiau, nei Lietuvos ežerų vandenyse (apie 0,4 g/l), o jo tūris — 18 900 km³. Tai be galo daug. Palyginimui pasakysime, kad tokiam vandens kiekiui sutalpinti prireiktų 47 azovo jūrų arba 200 tūkstančių tauragnų…
Trečia giliausių pasaulio ežerų sąraše — Kaspija (1025 m), o ketvirtasis prizininkas — Isyk Kulio ežeras.
Isyk Kulis — ypatingas kalnų ežeras. Tai ne koks jauniklis, skaičiuojantis savo amžių nuo paskutinio kiek stipresnio žemės drebėjimo: Isyk Kulis susidarė kartu su aplinkinėmis Tian Šanio kalnų grandinėmis, kartu su jomis ir brendo. Vien tik jo metrika ko verta! Telkšo 1609 m aukštyje virš jūros lygio. Didelis: dar pirmasis jo tyrinėtojas P. Semionovas Tianšanskis rašė, kad Isyk Kulis 5 kartus didesnis už Ženevos ežerą. Suklydo tik „truputį“— Isyk Kulio plotas daugiau nei 10 kartų didesnis už šio Europos ežerų grožio etalono plotą. Beveik 100 metų turėtų plukdyti Nemunas savo vandenis, kol pripildytų „Kirgizų jūros“ duburį. Bet tai nebūtų Isyk Kulis. Tikrojo Isyk Kulio vandenys druskingi, maždaug tokie, kaip ir mūsų Baltijos ties Palangos krantais. Tik druskos čia kitokios — ne sūrios, o karčios…
Daug šilumos sukaupia ežeras per vasarą. Liepos – rugpjūčio mėnesiais jo vandens paviršiaus temperatūra neretai šoktelėja iki 21 — 22°C, o įlankose — net iki 28°C. Pabandyk atimti tokį šilumos kiekį iš vandens masės, kuriai sutalpinti reikėtų beveik 20 tūkstančių tauragnų! Dar nebuvo tokios žiemos (o jos čia visos gana šaltos), kad Isyk Kulio vandenis surakintų ledo šarvai. Isyk Kulis — „Karštasis ežeras“ (kirg.).
Detali Isyk Kulio ežero batimetrinė nuotrauka pirmą kartą padaryta 1928 m. Tada ir buvo išmatuotas 702 m gylis, kurį visi geografiniai vadovėliai skelbia esant didžiausią. Neskriauskime Isyk Kulio! Jo rekordas solidesnis: 1967 metų tyrimų duomenimis ežero gylis yra 740 metrų.
Beveik pusantro šimto intakų intakėlių maitina Isyk Kulį. Vieni jų su triukšmu išsiveržia iš ledo spąstų, kiti tyliai čiurlena aksominiu alpinių pievų kilimu, sunkiasi iš nuobyrynų, moreninių pylimų. Susilieja, susijungia jų vandenys ir skuba žemyn, kur, P. Semionovo žodžiais tariant, „snieguotų kalnagūbrių sidabro apsuptas, spindi brangus akvamarinas“. Krištolinis vandens srautas šniokščia siaurame uolų labirinte, verčiasi per akmenis, kriokia, tykšta balta puta.
Štai tokią pašėlusiai skubančią, net pabalusią upę kirgizai ir vadina Aksu — „baltu vandeniu“. Keturios tokios „aksu“ atbėga ir į Isyk Kulį, pirma, tiesa, dalį vandens kolūkių laukuose ir soduose palikusios. Apskaičiuota, kad vien tik dėl vandens nuostolių drėkinamuose pakrančių laukuose per 1946 — 1974 metų laikotarpį ežeras nuseko visu metru (per pastarąjį šimtmetį — 7 m).
Jau ne sykį cituotame Č. Herdendorfo sąraše į giliausiųjų pasaulio ežerų „penkiasdešimtuką“ patenka tik gilesni nei 283 m ežerai. Lietuviškieji rekordai, žinoma, mažesni, bet… savi, tad juos pravartu atskirai paminėti.
Kad Tauragnas yra mūsų ežeringųjų aukštumų įžymybė, sužinojome ne per seniausiai: 1933 metais nuo pavasarinio ežero ledo nuleistas pasvaras ties Pilkėnų kaimu pasiekė 60,5 m gylį. Matavimus atliko Kauno universiteto geografai; tarp jų buvo ir Geografijos katedros profesorius ir Lietuvos Mokslų akademijos akademikas K. Bieliukas. Išnagrinėjęs gylių matavimų medžiagą, 1935 metais jis pirmą kartą pateikė Tauragno ežero, šio, pasak dr. E. Šimkūnaitės, „slibino guolio“, batimetrinį vaizdą. Šiame nedideliame (5,1 km²) „rande“ mūsų krašto paviršiuje telpa beveik 76 milijonai kubinių metrų vandens. Palyginkime: tiek pat vandens savo dubenyje turi Dysnų ežeras, kurio plotas keturis su puse kartų didesnis už Tauragno.
Antrasis pagal gylį Lietuvos ežerų sąraše — Malkėstaitis (Molėtų raj.). Ežerėlis nedidelis, bet tai turbūt ne jo trūkumas, o atvirkščiai, verta pagarbos ypatybė: 20 ha ploto ir 57 m gylio „duobutės“, sutikite, nedažnai pasitaiko…
Asveja (Dubingių ež.) — ilgas tarsi upė, šakotas ir labai duobėtas ežeras. Tų duobių jo dubenyje yra per trisdešimt, iš jų šešiolika — gilesnių kaip 35 m. Rekordinis gylis (50,2 m) užregistruotas ežero pietrytinėje dalyje. Šiandien tai trečiasis rezultatas respublikoje.. Kol kas trečiasis, nes gylių metrikas yra gavę mažiau nei ketvirtadalis Lietuvos ežerų, tad iš kitų trijų ketvirtadalių galima laukti įvairių staigmenų. Jei, žinoma, ežerotyrininkai nesnaus…
