Ežerėvardis kilo nuo žodžio almėti („pamažu sunktis, varvėti, sroventi“).
Ežeras pratakus – į jį įteka Pliaušė ir bevardis upelis, išteka Almaja. Pakrantės vietomis užžėlusios nendrėmis ir švendrais, kurių juosta (2-6 m pločio) nevientisa, nusitęsusi 5-50 m ilgio atkarpomis. Povandeninių augalų sąžalynai gana gausūs, driekiasi iki 5-6 m gylio. Ežero atabrado zonoje vyrauja smėlio, pereinančio į smulkų žvirgždą, gruntas.
Almajas telkšo centrinėje Aukštaitijos nacionalinio parko dalyje (kiek arčiau vakarinės parko ribos), todėl lengvai pasiekiamas iš visų parko pakraščių, važiuojant iš Kirdeikių, Meironių, Vaišniūnų, Minčios iki Ginučių. Vykstantiems prie Almajo iš įvairių Lietuvos regionų (per Molėtus, Uteną, Kaltanėnus) važiuoti reikia tais pačiais maršrutais kaip iki Ukojo, Pakaso, Baluošo, Uteno, tik tęsiant kelionę iki Ginučių arba Paalmajos kaimo (vakarinė ežero pakrantė).
Almajo ežere meškeriojamos lydekos, karšiai, kuojos, lynai, raudės, aukšlės, meknės, plakiai, karosai, ešeriai, pūgžliai ir unguriai. Sugaunama vėgėlių, šapalų ir strepečių. Vyrauja karšiai. Pasitaiko labai didelių raudžių, lynų, gana stambių Almajo plakių. Vėgėlių sugaunama, deja, kasmet vis mažiau ir retai didesnių kaip 400-800 g. Migruojančių žuvų – šapalų ir strepečių – sugaunama nereguliariai, dažniausiai sausringomis vasaromis. Unguriai Almajo ežere įveisti 1968 m. Gyvenimo ir mitybos sąlygos jiems tiko, tad šiandien sugaunama net iki 2 kg sveriančių ungurių. Karosų ir meknių nėra itin gausu, bet šios žuvys būna įspūdingo dydžio (didžiausias karosas, sugautas 1987 m., svėrė 2,8 kg, didžiausia meknė, sugauta 1983 m., – 2,1 kg). Lydekų ežere daug, tačiau didesnė jų populiacijos dalis auga labai lėtai, dažniausiai sugaunamos 600-800 g lydekos.
Daugiau apie žūklę Almajo ežere skaitykite portale gowild.lt
