Kartais būna, kad žvejybai neturi daug laiko. Neturi galimybės visą dieną plūduriuoti valtyje, ar trenktis į kokį nors atokesnį Lietuvos pakraštį, kad galėtum pagainioti lydekas ar paerzinti ešerius. Turi tik kelias laisvas valandas. O pažvejoti – oi ir kaip dar norisi. Ką daryti?

Vieni važiuoja prie netoliese esančios upės. Kiti, kurie gyvena arti ežero – prie jo. Aš dažniausia vėlų rudenį ir žiemą, jei nėra ledo važiuoju prie nedidelių tvenkinių, kuriais Kauno rajone taškyte pritaškyta. Ir ne vien Kauno.

Sovietmečių praūžus kolektyvinių sodų steigimo bumui, praktiškai aplink kiekvieną didesnį miestą driekiasi sodų bendrijų teritorijos. Ir kone kiekvienai sodų bendrijai garbės reikalas daržų laistymui ar tiesiog šiaip, dėl grožio ar mados ( juk tvenkiniai kasami dažniausia būdavo ne už savus, o už gamyklų ar įmonių, steigusių sodų bendrijas pinigus) buvo išsikasti po vieną, o neretai ir kelis tvenkinius ir tvenkinukus. Ir juose netruko atsirasti įvairių žuvų. Tame tarpe lydekų.

Mažieji tvenkiniai
Mažieji tvenkiniai
© Dalius Rakutis

Kodėl būtent tokie tvenkiniai? Sakyčiau, dėl keleto priežasčių. Pirma, prie jų paprastai geras privažiavimas. Jų pakrantės dažniausia sutvarkytos, nušienautos, pristatyta visokių lieptukų. Kitaip tariant – patogu žvejoti, nes nereikia nei valčių, nei bridkelnių. Kai kur apskritai žvejoti gali kaip ponas, atvažiavęs vien su sportbačiais. Jokio pasiruošimo nereikia: sugalvojai, čiumpi spiningą, įsigrūdi porą dėžučių su masalais į kišenes, dvidešimt minučių ir vietoje.

Antra – čia lengva surasti žuvį, nes tiesiog fiziškai jai nėra kur dėtis- nuo vieno kranto iki kito gali dažnai lengvai permesti spiningu. Žolės tokiu metų laiku jau būna sukritusios, tad gali mėginti laimę kur tik širdis geidžia. Čia tau ne didelis ežeras ar nesuskaičiuojamos Nemuno dambos, kur reikia ilgai ieškoti, kur žuvys susitelkę.

Trečia – ramybė. Jei vasarą čia virė gyvenimas, nuo sodininkų ir poilsiautojų dūzgė vis pakraščiai, tai tokiu metu pamatysi vos vieną kitą žmogų. Nuo kokio rugsėjo vidurio čia paprastai niekas nežvejoja. Arba jei žvejoja – tai nelabai rimtas konkurentas. Dažniausia koks į pensiją išėjęs dėdulė, pasvaidantys penkiolika minučių vieną iš savo trijų turimų blizgių ir ramiai konstatuojantis, kad lydekos šiandien nepiktos. Va, senais laikais tai būdavo...

lydeka
lydeka
© Dalius Rakutis

Kas ten nėra žvejoję, tam atėjus prie tokios „balos“, tikriausia klausimas – ar gali kažkokioj vieną ar kelis hektarus užimančioje „baloje“ būti dėmesio vertų lydekų? Sakyčiau, viskas priklauso nuo to, ką vadinate dėmesio verta žuvimi. Jeigu norite pagauti metrinę lydeką – tą lengviau pasieksite keliaudami į seliavinius ežerus ar bent jau tikrindami „tėvelį“ Nemuną. O jeigu norite tik gerai praleisti laiką ir jus tenkina per pusdienį turėti kokius 3-4 kibimus ir sugauti vieną arba dvi 800-1500 g lydekaites – esate ten, kur reikia.

Nesakau, kad čia visai nėra šansų pagauti iš tiesų didelės lydekos. Apie 3 kilogramus sveriančių aštriadančių pagaunu beveik kasmet, Keletą kartų gyvenime yra tekę susidurti čia su tikrais „krokodilais“. Bet, visgi, tai labiau išimtys nei taisyklė.

Bet užteks tų kalbų– pereikime prie būdų, kaip geriausia čia žvejoti vandeniui atšalus. Aš lydekų gaudymui čia naudoju iš esmės dvi spiningavimo technikas – labai lėtą džigavimą guminukais bei tvičingą minnow tipo vobleriais. Kartais geriau veikia vienas būdas, kartais kitas. Neretai jie veikia abu. Retkarčiais – ir nei vienas... Bet derindamas jas abi, pasiekiu geriausių rezultatų.

Pradėkime nuo guminukų, kuriais, turbūt, lengviausia yra pagauti šiuo metu lydeką tvenkinyje. Man geriausia veikia arba ganėtinai ilgi – 10-13 cm pailgos formos, su platesne uodegėle. Arba atvirkščiai, platūs, pilvoti riperiai, kurių dabar retai kur begausi. Svarbi jų savybė – kuo minkštesnė medžiaga, iš kurios jie padaryti. Idealu – beveik „šaltienos“ minkštumo masalai. Dėl to mėgstu iš senos kartos „Manns“ riperius bei dabartinius, „valgomus“.

Apie 3 kg svėrusi  nedideliame tvenkinyje pagauta lydeka
Apie 3 kg svėrusi nedideliame tvenkinyje pagauta lydeka
© Dalius Rakutis

Kodėl reikia minkštų guminukų? O gi tam, kad jie virpėtų užverti ant pačių lengviausių, 3-5 g svorio galavakabalių ar sumontuotų to pačio svorio ofsetinių galvučių. Sėkmingo džigavimo šiuo metu būtina sąlyga – kuo lėtesnis masalo sklendimas pauzės metu bei vedimas. Gaudai dažniausia negiliai, tai šį sklendimo žemyn laiką reikia maksimaliai pailginti. Dėl to į ritę tikslingai vynioju ne patį ploniausią, 0,15-0,17 mm pintą valą, kuris sunkia skęsdamas, kažkiek „pailgina“ masalo sklendimo laiką. Mat 5 iš 6 atvejų lydekos atakuoja masalą pauzės, o ne traukimo metu.

Gaudymas tvičingu čia, šaltuoju metų laiku irgi pasižymi neįprastai ilgomis pauzėmis tarp timptelėjimų ir dažnai – labai švelniu masalu judinimu, gal reiktų sakyti- sudrebinimu beveik vietoje. Iš bandytų masalų daugiausia laimikių yra padovanoję lėtai plaukiantys, 11-13 cm minnow tipo vobleriai. Bandžiau ir didesnius masalus, bet visgi, „gigantomanija“ nedideliuose tvenkiniuose bent man nedavė gerų rezultatų.

Skęstančiais masalais arba suspending tipo, kuriuos skandina pavadėlis žvejoti neparankiau, nes tvenkinių dugnas paprastai yra pilnas žolių ir siūlinių dumblių ir šie masalai greit jais pasivelia ir tampa nepatrauklūs.

Trumpai dar apie masalų spalvas. Kiek esu išbandęs – šiuo metu laiku daugiausia laimikių yra padovanoję niūrių spalvų – rudos, samaninės, tamsintai geltonos spalvos masalai. Vanduo tokiuose tvenkiniuose, orams atšalus, paprastai jau būna nuskaidrėjęs, tad tikėtina – žuvys skiria spalvas. Nedideliuose tvenkiniuose retai kada būna gilu, o jeigu ir yra didesnių gylių – retai kada ten laikosi lydekos. Dažniausia tenka žvejoti 1,5-2 m, o neretai – ir metro gylyje, kur dar laikosi nuo vasaros kažkokie vandens augmenijos likučiai.

Lydekų aktyvumo laikas dienoje, ypač lapkričiui persiritus į antrą pusę paprastai būna trumpas- aštriadantės sukyla vos valandai ar tik pusvalandžiui. Pavyzdžiui, paskutinėje žūklėje (išjos ir matote video), visos trys margašonės sukibo tarp 11 ir 12 valandos. Ir tik viena aštriadantė užkibo ešerius gaudžiusiam mikromasalais mano tėčiui apie 13 valandą. Tad jeigu iš pat ryto ir nesiseka sulaukti kibimų – neverta nuleisti nosies. Labai gali būt kaip tik artėja tokia aktyvumo valandėlė.

Esu pastebėjęs, kad lydekų aktyvumas dažnai būna susijęs su kažkokiomis staigiau pasikeitusiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, kai labai apsiniaukusią dieną nors trumpam saulės spinduliai prasimuša pro debesis. Arba prieš pat lietų ar šlapdribą. Tokių progų nereikia pražiopsoti.

Ir dar trumpai apie etines žūklės tvenkiniuose problemas. Tvenkiniai dažniausia priklauso sodų bendrijoms ar vietinei bendruomenei, taigi, iš vienos pusės yra kaip ir privatūs ir jų nuosavybės teisę reikia gerbti. Iš kitos pusės – patiems sodininkams dažniausiai žuvys nerūpi ir jie neprieštarauja, kad kas čia tvarkingai žvejotų. Svarbu, kad tik šiukšlių nepaliktų. Todėl jei tvenkinyje nėra lentelės ar kitų požymių, kad žvejoti draudžiama (ir nematyti vietinio žmogaus, ko galėtum paklausti) – aš žvejoju. Tačiau pagautas lydekas visada demonstratyviai paleidžiu. Tuo greit užsitarnauji „keistuolio“ reputaciją, tačiau žmonės į tave pradeda žiūrėti daug palankiau, nes mato, kad tu neatėjai išnešti jų žuvies.

Dažnai prieina pasišnekėti, pasiklausti, ką pagavai ar pažiūrėti nematytų masalų. Atsiranda bendravimas. Pats sužinai daug įdomių dalykų apie aplinkinius vandens telkinius ir jų laimikius ir kartu – kartais gali kažkuo būti naudingas jiems.

Tad jeigu neturite laiko, bet norite pažvejoti – galbūt nebūtina važiuoti kažkur toli. Galima patikrinti kokią vietinę „balą“ ir šiuo metų laiku ten sulaukti netikėtų siurprizų...

Kablys.lt

(Ne) populiariosios senvagės ir kanalai

2020-01-07 11:26 Pasidalijimų 45 Komentarų 1

Upės „atsidarė“! Ką jose meškerioti?

2020-01-03 10:08 Pasidalijimų 88
+ Schema

Žūklė mažoje upėje žiemą – kuo ir ką gaudyti

2019-12-26 18:30 Pasidalijimų 267 Komentarų 3

Lynai ir komercinei žūklei skirti tvenkiniai

2019-06-18 10:17 Pasidalijimų 133 Komentarų 1