Šių metų pavasario ir vasaros pradžios Kauno marių karšių kalibras maloniai džiugino daugumą žvejų ir neretai siekė 2–3 kg. Norėčiau tikėti, kad tokius pat karšius gaudysime ir rudeninio jų suaktyvėjimo metu, todėl su nekantrumu laukiu jų sukilimo. Galbūt šis suaktyvėjimas būna ir anksčiau, bet pastaruosius kelis metus iki žolinių praleidžiu prie Nemuno ir marių nė netikrinu. Užtat startuodamas po žolinių dar nesu likęs be plačiašonių kibimo. O kad delsti neverta, sufleruoja pastarųjų poros metų rezultatai, kai patys didžiausi egzemplioriai sukibdavo būtent rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje. Ir, nors karšius labai sėkmingai pavykdavo gaudyti iki pat gruodžio šalnų, vėlesniais mėnesiais laimikių pagrindą sudarydavo jau gerokai mažesni kilograminiai plačiašoniai.
Šis sumažėjimas visad sutapdavo su jų aktyvaus maitinimosi sumažėjimu, kurį puikiai parodo karšių lūpos. Kai jie aktyviai maitinasi, ar dėl kontakto su dreisenomis, ar dėl kitų veiksnių jos būna tamsiai rudos ir sukietėjusios. O maždaug spalio mėnesį, apstojus maitintis, jos pabala ir suminkštėja (galbūt ši spalvos pasikeitimo priežastis ir klaidinga, bet esmės dėl kibimo tai nekeičia).
Paros metas – skirtingi gyliai. Renkantis gaudymo vietą labai gelbėja gylių išmanymas. Dienomis juos galime suvilioti apie 10 m siekiančiose gelmėse. Tiks taip žvejų mėgstami Jakštonių, Zuikynės ar Pažaislio krantai, ties priartėjančia prie jo vaga. O jei nesitingi pasėdėti ir po sutemų, vertėtų rinktis ne didesnius nei 6 m gylius – tokias vietas, kaip Skuterių įlanka, Amalių „bebrynas“ prie upelio ar krantą po Palemonu. O esant bangavimui, net ir 3 m seklumos padovanoja parudusias „keptuves“ net ir pačiame taip kauniečių mėgstamame kelmyne tarp paplūdimių.
Tik viena pastaba – sėkliuose nereikėtų triukšmauti garsiai braidant po vandenį. Nors braidyti priežasčių nebėra, nes žolės jau būna sukritusios, tad net ir stambiausi karšiai be problemų praslysta jų paviršiumi.
Ieškokite minkšto dugno. Renkantis gaudymo tašką nereikėtų aklai prisirišti prie dreisenomis apkibusių šlaitų. Man ir pačiam tai – pirmasis orientyras pasirenkant gaudymo atstumą, bet tai nereiškia, kad tai yra geriausias pasirinkimas. Visgi, tai – kuojų ir ešerių zonos. O karšiai maitinasi ant minkšto dugno, kuris nebūtinai turi būti prie pat šlaitų. Yra kartą buvę, kad tuščiai pragaudžius visą valandą už skardžio, baigėsi kantrybė, tad tiesiog pasitolinau gerais penkiais metrais ir iš karto nešertame taške – kibimas. Ne už ilgo ir antras. Pagalvojau, kad atėjo žuvis ir grįžau į pirmąją vietą, o ten – nė kibimo. Tada vėl į tą atitolintą – ir vėl kibimai. Kodėl? Ir dabar nežinau. Po žvejybos patikrinus dugną ten nieko išraiškingo taip ir neradau. Ten tiesiog buvo minkštas dugnas ir jokio kliuvinuko aplinkui.
Kuo sočiau. Jaukinimo taktiką diktuoja pats metų laikas. Artėjant žiemai karšiai maitinasi aktyviai ir vien biriu jauku juos gal ir prikviesime, bet tikrai neišlaikysime. Todėl jį turime praturtinti sotesniais komponentais.
Pernai metų atradimas Kauno mariose buvo (tikiu, tebeveiks ir šiais metais) – musės lervos. Ir jų reikia negailėti. Šiais laikais dauguma žūklės reikmenų parduotuvių jau suprato, kad net ir mėgėjai nebevengia pirkti didelių gyvų masalų kiekių, todėl užsisakyti litrą „dzykų“ išvykai pasidarė nebe problema. O tas litras muslervių kainuoja tiek pat kiek brangaus jauko kilogramas, tik efektas daug didesnis.
Kadangi jaukinimo akcentas yra musės lervos, jauką naudoju tik kaip transportavimo priemonę šėryklos galams užkamšyti, todėl jam didelių reikalavimų nekeliu (po tokios frazės kitąmet varžybose rėmimo iš jaukų gamintojų galiu ir nebegauti). Imu bet kokį karšinį jauką iš to, kas būna užsilikę po sezono, ir jį naudoju. Tik pagardinu jį melasa ar saldžiais „aromiksais“, nes į lervas skonis neįsigeria, o plačiašonius smaližius kažkaip prisikviesti ant vaišių stalo reikia. Jie sureaguoja į kad ir negausaus jauko sukeliamą saldaus skonio šleifą, o atplaukę karšiai randa dugną nuklotą lervomis. Ir tuos „dzykus“ jie tikrai godžiai renka, nes aiškinantis sėkmės priežastis esu atlikęs ką tik pagauto karšio skrodimą ir patikrinęs skrandžio turinį. Jis buvo prikimštas vėžiagyvių, moliuskų ir mano sumestų lervų. O jauko buvo tik minimalus kiekis, kas parodo teisingą „mėsiškos“ jaukinimo taktikos pasirinkimą.
Tokiam jaukinimui naudoju uždaro tipo šėryklas, nes kitu atveju, dar nespėjus užsimoti prieš metimą, lervos jau lįstų lauk pro skyles iš šėryklos ir jaukimvietės nepasiektų. Tokių šėryklų neturint, gelbėja elektrikų naudojama spalvota izoliacija. Ja keliais sluoksniais aplipinus šėryklos šonus, turėsime visiškai uždarą šėryklą, kuri tikrai atlaikys bent kelias išvykas. O dar geriau, jei užvilksime ant įprastinės šėryklos platų kembriką – toks uždarymas atlaiko ir keletą metų.
Masalas turi išsiskirti. Ant nemažo 6–8 dydžio kabliuko maunu tas pačias, o tiksliau – jų kuokštą. 5–7 dzikai pagreitina kibimą, o dideliam karšiui labai lengvai telpa gerklėn. Visgi, nuklojus dugną besirangančiais kirminais, kad ir didelis kuokštas ant kablio greit nustimpa ir turbūt nebėra toks patrauklus. Todėl labai gelbėja pasmeigtas ne ką didesnis už musės lervą slieko gabaliukas, taip išskirdamas masalą ant dugno.
Bijoti didelio kablio neverta, nes pasimažinus kablį jis paskęsta kirminų kuokšte ir ženkliai padaugėja nepakirtimų skaičius. Pačiam kibimo dažnumui kablio dydžio įtakos nesu pastebėjęs. Bet toks masalas Nr. 1 yra tik tol, kol karšių lūpos yra tamsios (jie aktyviai maitinasi).
Maitinimuisi aprimus būna visokių dienų. Jei karšių kibimai reti, yra gelbėję pinkų kuokštas ar viena musės lerva ant mažo kabliuko. O jau gruodžio mėnesį yra buvę, kad be uodo trūklio kuokšto daugiau nieko nepavykdavo įsiūlyti jau beveik žiemos ritmu gyvenantiems plačiašoniams. Taip, kad net ir prie gero kibimo kartais tenka pasukti galvą, nes kiekvieną išvyką žvynuotosios elgiasi vis kitaip ir norint skaičiuoti laimikį ne vienetais, o dešimtimis tenka prisitaikyti prie jų įgeidžių.
