Vienuose – vis dar galime aptikti „padoraus“ dydžio upėtakius, kituose – nerštui migruojančias kuojas ar prie sietuvų besiburiuojančius strepečius. Nenustebkite kokiame upelyje iš gilesnio duburio ištraukę ir porą dryžuočių ešerių – jie čia taip pat nereti svečiai. Ir visai nesvarbu, kokią žuvį juose norėsite sugauti – žvejybos principas išliks panašus.

Trys žvejybos būdai

Turbūt maloniausia tokiuose upeliuose žvejoti su museline meškere. Šis žūklės būdas lyg susilieja su pačia gamta. Jame nėra jokio skubėjimo, įtampos. Viskas paprasta ir aišku: masalas, valas ir meškeriotojas. Kotas ir ritė šiame žūklės būde tarsi atlieka antraeilį vaidmenį, juk labai norint muselinį valą galime numesti net ranka…

Bet nuo poezijos grįžkime prie prozos. Išties smagu upelyje meškerioti museline. Metimai čia netolimi, todėl užmesti strymerį į norimą vietą nėra sunku. Tokiuose upeliuose puikiai tiks, 7–8 pėdų, 3–4 klasės muselinis meškerykotis su kitame valo gale užrištu iš plunksnų ir kailio pagamintu masalu.

Spiningas. Su juo taip pat smagu pasivaikščioti upelio pakrantėmis. Jis turtėtų būti neilgas, siekiantis 2 m, ir leisti užmesti ne pačius didžiausius, iki 10 g sveriančius, masalus. Nereikėtų žavėtis ir labai lengvos klasės spiningėliais. Kartais upeliai nemaloniai nustebina ir tenka šakų raizgalynėje kovoti su rimtu egzemplioriumi, o tai padaryti pavyks tik su galios rezervą turinčiu įrankiu.

Norint upelyje sugauti raudonakę kuoją, teks imti į rankas angliškojo ar boloniškojo tipo palaidynę ir užsidėti lengvą, pusantro gramo plūdelę.

Kaip meškerioti upeliuose?

Visų pirma, ne visi upelio ruožai būna vienodai žuvingi. Tai gali priklausyti nuo įvairių priežasčių: metų laiko, vandens lygio ir, ne taip jau retai, nuo meškeriotojų „lankomumo“.

Kaip rasti žuvingiausius? Labai paprastai – vaikščiojant ir tikrinant perspektyvias vieteles. Tačiau šiokie tokie dėsniai, kur tam tikru metų laiku laikosi žuvys, vis dėlto, galioja. Ankstyvą pavasarį, kai upeliai neša daug vandens, žuvys dažniausiai renkasi ramesnės tėkmės atkarpas, sietuvas, posūkius ir įvairius srovės sulėtėjimus.

Nereikėtų pamiršti ir „reikiamo laiko“ taisyklės. Kuojų nerštinė migracija dažniausiai būna apribota gan trumpo periodo, o solidesnį upėtakį dažniausiai tokio tipo vandenyse galime sugauti kol upelių vandens lygis būna aukštas.

Meškeriojant upeliuose, ir tai galioja ne vien tik pavasarį, reikia elgtis ypač atsargiai. Upėtakiai ar strepečiai yra baikščios žuvys ir, įtarusios klastą, dažnai net nesiartina prie masalo. Pirmiausiai turite ramiai apžiūrėti perspektyvią žūklavietę, numatyti galimą žuvies buvimo vietą ir reikiamą masalo pateikimą. Karštakošiškas skubėjimas čia retai kada būna draugas, greičiau – priešas. Žinoma, kartais būna dienų, kai žuvys būna aktyvios ir drąsiai griebia jiems siūlomas apgaules, tačiau solidesnis laimikis visada yra atsargesnis už „mailių“.

Upeliuose, kur lašišinių žuvų populiacija didelė, nederėtų meškerioti su gyvūninės kilmės masalu. Taip išvengsime nesusipratimų, kai ant kabliuko užkibs marga žuvelė, o ne raudonpelekė kuoja.