Kasmet vis daugiau Lietuvos meškeriotojų užsikrečia šios žuvies gaudymo liga. Tačiau siauras požiūris arba virimas savo krašto „sultyse“ sukuria tam tikrus mitus apie šios žuvies žūklę. 5 tokius mitus ir pateiksime.
1. Tik ryškūs masalai
Šis mitas atkeliavo iš tų dienų, kai Lietuvoje dar buvo galima „legaliai“ gaudyti lašišas jų neršto metu. Tai vyko vos tik pradėjus atkurti lašišų populiaciją ir leisti jų žūklę Lietuvos vandenyse. Tais laikais daugelis „kietais“ save laikiusių šios žūklės „ąsų“ gaudė lašišas nuo lizdų, apsimesdami gaudantys kitą žuvį: salačius, lydekas ir t.t. Tuo metu šie „meškeriotojai“ itin sėkmingai jas „gaudydavo“ ryškių spalvų, itin agresyviai dirbančiais masalais. Tačiau tiesa yra ta, kad tarp daugelio geriausių lašišinių masalų, žvelgiant pasauliniu mastu, yra daug tamsiais atspalviais išmargintų vilioklių.
Jau keleri metai ir Lietuvoje meškeriotojai vis dažniau eidami gaudyti karališkų žuvų savo dėžutėse turi nuosaikesnių spalvinimų masalų ir pagauna tikrai gražių laimikių. Todėl mėginkite natūralių, pastelinių ar tamsių atspalvių masalus lašišų žūklėje. Masalo pasirinkimo spalva kaip ir kitų žuvų, taip ir lašišų žūklėje priklauso ne nuo „tautinių įsitikinimų“, bet nuo apšvietimo, vandens lygio, jo skaidrumo ir net pačių žuvų nuotaikos.
2. Masalą reikia ridenti dugnu
Tai – taip pat „tautinis paveldas“, greičiausiai atkeliavęs iš Panemunės regiono. Užkabinamuoju būdu žuvis gaudantys „meškeriotojai“ tokį masalo pateikimo būdą tikrai naudoja, tačiau tai neturi nieko bendro su tikra žvejyba. Kaip žinote, jūroje lašiša minta viduriniuose ir viršutiniuose vandens sluoksniuose plaukiojančiomis žuvimis ir bestuburiais. Todėl tiek jos regos, tiek kitų pojūčių organai yra prisitaikę ne padugne šliaužiančiam grobiui medžioti.
Ir nors, kaip manoma, lašiša nerštinės migracijos metu nesimaitina, tačiau grobio puolimo instinktai joje išlieka. Todėl žvejodami lašišas upėje drąsiai veskite masalą viduriniame vandens sluoksnyje.
3. Pintas valas – būtinas
Taip, tokio tipo gija turi privalumų, kada masalą reikia numesti itin toli. Tačiau žvejojant mažesnėse upėse, o didesnėse metant ne itin toli nuo kranto ir naudojant ne „kuolinius“ spiningus galima puikiai lašišas žvejoti su 0,25 – 0,28 mm skersmens monofilametiniu ar fluorokarboniniu valu. Be to, tokio tipo valai turi ir nenuginčijamą savybę – jie yra tamprūs. O tokia sąvotiška amortizacija būna ypač svarbi, kai žuvis „duoda“ lemiamą spurtą, pritraukta prie pat kranto.
4. Tik trišakis kabliukas
Šis mitas gal labiau sietinas ne su „tautiniu paveldu“, bet su žvejiška psichologija: „Daugiau kablių – didesnis pakirtimo šansas“. Tačiau faktas yra tas, kad dažniausiai tik viena iš trijų kabliuko atšakų tinkamai įsminga į žuvies žiobtus. Be to, trišakiai kabliukai puikiai renka ir visokius vandenyje gulinčius kliuvinius, todėl nebijokite naudoti vienšakių kabliukų lašišų žūklėje. Tikrai prarasite mažiau masalų, o ir „atsilenkusių kablių“ istorijų neteks taip dažnai pasakoti.
5. Toliau – geriau
Ši „filosofija“ susijusi ne tik su lašišų žūkle, bet ir apskritai su meškeriojimu. Kartais atrodo, kad kuo toliau vyksime, į „paslaptingą“ vietą „X“, tuo daugiau pagausime žuvų. Arba – jei numesime masalą kuo toliau į srovę, tai lašišos kibimas garantuotas. Tačiau dažnu atveju būna atvirkščiai – ir prie namų, pasirodo, yra puikių meškeriojimui vietų, o ir lašišą galima pagauti visai netoli nuo kranto. Todėl geriau visada patyrinėkite upę ir jos vietas, esančias arčiausiai jūsų namų. Išmokite „skaityti“ upę. Patikėkite, tai padarę tikrai visada sugausite viena žuvimi daugiau.
