1. Tinkamos oro sąlygos
Pasak Gedimino, reikia sulaukti tinkamų, didelių lydekų oro: „Jei tik yra galimybė, geriau važiuoti gaudyti didelių lydekų tada, kai danguje plaukia debesys, o telkinio vandens paviršių šiaušia bangelės. Žinoma, negalima teigti, kad atvykus prie ežero tokiomis oro sąlygomis didelių margašonių aktyvumas bus garantuotas, tačiau tikimybė sugauti monstrą padidėja“.
2. Ne vien povandeniniai kalneliai
Žinomas Lietuvos spiningautojas taip pat nerekomenduoja „pasitikėti“ vien tik povandeniniais kalneliais: „Taip, ežeruose, prie povandeninių kalnelių sugauti didesnę lydeką tikrai yra daugiau šansų, nei pakrantėje. Tačiau tokia taisyklė „galioja“ jau vėliau, kada vanduo kiek įšyla. Pirmosiomis savaitėmis po „draudimo“, didelę lydeką galima pagauti ir prie krantų.
3. Kur žuvų mailius ir šilta
Gediminas Švilpa taip pat mano, kad reikėtų atkreipti dėmesį ir į šiuos veiksnius, norint pavasarį susigrumti su didele lydeka: „Visada pravartu turėti echolotą ir stebėti, kokiose vietose buriuojasi mailius, kuriose telkinio vietose vanduo yra šilčiausiais. Ten paprastai ir galime tikitės esant margašonę plėšrūnę“.
4. Nebijokite didesnių masalų
Daugkartinis Lietuvos spiningautojų rinktinės narys „pripažįsta“ tik kelis masalų tipus: „Lydekas labiausiai mėgstu gaudyti silikoniniais masalais ir vobleriais. Sukriukės ir vartiklės, man asmeniškai, turi mažai „animacijos“. Jeigu norite tikėtis didesnės lydekos, pavasarį rekomenduočiau naudoti masalus, ne mažesnius nei 12 cm. Jų atspalviai ir spalvos gali varijuoti nuo labai ryškių iki tamsių. Tai labai priklauso nuo lydekų „skonio“, paros laiko ir apšvietimo sąlygų konkrečiame vandens telkinyje“.
5. Spiningavimo taktika ir technika
Gediminas, žvejodamas lydekas, vienoje telkinio vietoje ilgai neužsibūna: „Tikrai nesu iš tų žvejų, kurie masalais ilgai „drožia“ pasirinktą vietą. Visada galima į tą pačią vietą sugrįžti vėliau. Per tą laiką geriau patikrinti kelias perspektyvias vietas“.
Pasak spiningautojo, per dieną geriau išbandyti ir kelias žūklės technikas: „Kartais lydekos ryte geriau griebia tvičinguojamą voblerį, o įdienojus kimba tik ant gumos, užmautos ant itin lengvo arba itin sunkaus galvakablio. Traukimo tempas taip pat gali būti tiek lėtas, tiek labai agresyvus. Viskas priklauso nuo lydekų „norų“.
