Sunku pasakyti, ar tos meknės nuolat gyvena ežeruose, ar atplaukia čia per protakas iš Dauguvos upės, tačiau tikrai žinau (kelis kartu specialiai esu nuėjęs pažiūrėti), kad gegužę ar birželį, kai krinta karkvabaliai, jų čia nebūna. Pirmosios meknės – pačios didžiausios – pasirodo ežerų protakose apie liepos vidurį ir būna čia visą likusią vasarą ir rudenį, kol dar yra žiogų ir kitų vabzdžių.

Kodėl meknės čia apsistoja, atspėti nesunku. Tegul ir silpnai sruvenanti protakos tėkmė joms yra patrauklesnė, nei stovintis ežero vanduo. Be to, siaurose ir sekliuose, tarp pievų ir krūmokšnių vinguriuojančiuose, protakose gausu įvairaus maisto – į vandenį krenta žiogai, įvairūs vabalai ir kiti gyviai, tad tik stovėk ramiai ir vaišinkis.

Negali sakyti, kad čia pagauname labai didelių meknių, bet ir vyti Dievo į medį negali – dažniausiai užkimba „vieno sukirpimo“, maždaug 800–1200 g gražuolės. Nors, žinoma, papuola ir mažesnių. Jei vasara labai sausa ir protakos labai nusenka, kartais didelės meknės iš ten išeina ir lieka tik puskilograminės ar mažesnės. Čia daug kas priklauso nuo konkrečios protakos ypatumų.

Ežerų protakos apskritai visą vasarą yra seklios (pusės metro gylis čia jau yra duobė), gausiai priželia vandens augmenija. Meknės turi kur slėptis ir žvejoti čia tikrai nėra lengva. Nekalbu jau apie vaikščiojimą krantais – žolė čia tokiu laiku dažnai siekia pažastis, protakos pakrantes dengia krūmai. O kur dar medžių sąvartos, bebrų urvai ir kiti „malonūs“ siurprizai. Tai tikrai nėra lengva žvejyba.

Nepaistant to, pirma užkibusi didesnė žuvis visus sunkumus kaip ranka nubraukia. Kas negaudė, tas net neįsivaizduoja, ką gali išdarinėti nedidelėje ir seklioje protakoje užkibusi meknė! „Žvakių“ serijos, kūlversčiai ir visi įmanomi oro ir vandens akrobatikos triukai, lydimi lindimo į žoles, šakas ir kitas kliūtis. Iš šalies gali pagalvoti, kad protakoje taškosi ne žuvis, o įdūkęs bebras.

Meknės yra didelės maskavimosi meistrės ir skirtingai nuo mažesnių jų kaimynių raudžių (arba, kaip mūsų krašte įprasta vadinti, raudonsparnių), kurios protakoje zuja šen ir ten, meknių upėje beveik neįmanoma pamatyti. Todėl kiekvienoje įtartinoje vietoje – po krūmais, medžių sąvartomis – akyse tarp žolių tikiesi kibimo. Ir vis tiek visada jis tave užklumpa nepastebėtas.

Meknė, ypač didesnė, sverianti bent 800 g yra labai atsargi žuvis. Ją gali pagauti tik laikydamasis idealios tylos, „padavęs“ masalą iš po priedangos ir pakankamo atstumo. Be to, tik su tokia sąlyga, kad masalas plauks idealiu srovės greičiu ir nė truputėlio greičiau ar lėčiau.

Daug syk yra buvę – plukdai savo masalą per įtartiną vietelę – a nė brakšt. Įmeti kokį gyvį į vandenį ir tik žiūrėk, pakyla ratilas. Vadinasi, meknė ten buvo ir turėjo matyti tavo masalą, tik kažkas jai sukėlė įtarimą. Apie plūdės naudojimą iškart gali pamiršti – nepadės nė skaidrūs burbulai, pagaliukai ir kiti gudrūs žvejų „išmislai“. Todėl tenka masalą „transportuoti“ į vandenį tik su meškere ir valu.

Valo storis taip pat yra ne paskutinėje vietoje. Suvyniosi storą – matysi meknes kaip savo ausis. Uždėsi ploną – žuvis jį nuraus, kad nė nemirktelsi. Protingiausia – kompromisas, maždaug 0,18 mm monofilamento gija. Meknės jos dar nesibaido, o protingai traukdamas su juo įveiksi ir didžiausią „žvėrį“

Kaip jau turbūt supratote, meknes protakose žvejoju tradiciniu būdu – leisdamas vandens paviršiumi natūralų masalą – užkabintą didelį, „žaliąjį“ žiogą. Gal įmanoma jas gaudyti ir su kokias paviršiniais vobleriukais, juo labiau – surištomis dirbtinėmis muselėmis. Bet kadangi šia žukle užsiimu tik kartais nuo karto, tai ir gaudau jas tradiciškai.

Beje, mažesni žiogai, visokie mažesni vabalai visiškai šiam gaudymui netinka: visur zujančios raudės tarsi piranijos juos tuoj pat užpuola ir nutampo. O štai tai didžiojo žiogo tiesiog negali praryti, nors, aišku, bando. Ir jis turi šansą sulaukti didesnių nasrų dėmesio.

Meknių žūklė protakose man visada prasideda nuo didžiųjų pievų muzikantų „medžioklės“ Šis procesas nėra toks lengvas ir paprastas, kaip kad jums gali pasirodyti. Bepigu pievoje prigaudyti mažųjų rudų žiogų – bet kuris vaikas tą lengvai padarys. O štai didysis žaliasis žiogas yra daug atsargesnis ir šoklesnis. Pabandyk jį surasti, o suradęs pagauti!

Geriausia žaliuosius žiogus gaudyti orientuojantis pagal garsą – jų svirpimas yra specifinis. Be to, geriau daryti tą naktį, nei dieną. Žiogai tada mažiau atsargūs, visai nesibaido prožektoriaus šviesos ir lengvai leidžiasi pagaunami. Bet vis tiek, norint pagauti keliolika didžiųjų pievų muzikantų, pavargti tenka. Nekeliausi gi prie upės su trims žiogais – pora kibimų, vienas nevykęs metimas ir liksi masalo ir be meknių.. Todėl tokia ir yra ta meknių protakose žvejyba – tris vakarus žiogus gaudai, o vieną žvejoji. Senokai su bičiuliais brandiname idėją pabandyti meknes vilioti batonu, bet taip ir nepabandėme.

Įdomu, jog smulkios, iki puskilogramio, meknytės čiumpa masalą labai nepastebimai. Pats nesupranti, kaip ji užkibo, rodos, nepaleidai savo žiogo iš akių, o jis kažkaip ėmė ir pradingo. O štai didžiosios ima masalą su tokiu dideliu triukšmu ir palikdamos vandenyje tokį ratilą, kad atrodo –kažkas ten įmetė akmenį.

Jokiu būdu nereikia skubėti kirsti. Jeigu kirtai iškart, vos pamatęs žuvies masalo vietoje ratilą, lieka 95 procentų tikimybė, kad žuvies nepagausi – ištrauksi tik apčiaumotą masalą ir galėsi ieškoti kitos vietos. Jeigu jau žuvis čiupo žiogą, tai taip lengvai jo nepaleis – reikia duoti jai bent kelias sekundes šį nepatogų masalą kaip reikiant įryti.

Meknių yra daugelyje ežerų protakų, jungiančių Dauguvos baseinui priklausančius ežerus, tokius kaip Zarasas ir kiti – čia jas ir gaudau. Teko girdėti, kad jų yra ir ežeruose, per kurias prateka Šventoji. Kaip yra kituose ežeruose – negaliu pasakyti, bet manau, kad jei ežeras ar ežerai jungiasi protakomis su kokia didesne upe, šansų čia pagauti meknių tikrai yra daug.

Ši žvejyba tikrai ne iš lengvųjų, bet suteikia daug emocijų. Jeigu atostogaujate prie Aukštaitijos ežerų ir atsibodo plakti ežerą vobleriais ar rymoti prie dugninių ir norite didesnės egzotikos bei nebijote pusdienį pabraidyti šabakštynais – meknių žvejyba ežerų protakose yra kaip tik jums.