Tad kyla klausimai – kokiu būdu atsiranda tie hibridai? Kokios žuvys ir kokiomis sąlygomis laukinėje gamtoje natūraliai tarpusavyje gali kryžmintis, o kiokios ne? Ar jie gamtoje dažni? Ar gali daugintis? Ar nekelia grėsmės dirbtina įveisti F-1 ar šlaklašišiai? Paklausėme to žinomo ichtiologo Kęstučio Skrupskelio.
Kęstutis Skrupskelis:
Nemažai gyvūnų rūšių, tame tarpe ir žuvų, gali kryžmintis tarpusavyje ir to pasekoje aptinkami tarpiniai rūšims individai. Žinoma tam būtinos ir specifinės sąlygos. Visų pirma tai rūšys turi būti filogenetiškai artimos viena kitai, tad gamtoje tikrai neįmanomas ešeržuvės ir karpinių žuvų hibridas.
Taip pat neįmanomas ir skirtingu metu neršiančių žuvų kryžminimasis. Tad jeigu jau susidarė sąlygos galimam bendram nerštui ir rūšys yra pakankamai artimos tarpusavyje tiek savo gyvenimo būdu, tiek ir filogenetiškai, bendri jų palikuonys galimi, tačiau reikia pastebėti, kad jų išgyvenamumas visuomet yra ženkliai mažesnis nei „grynųjų“ tos rūšies individų.
Įvykus bendram nerštui gali keli dviejų skirtingų rūšių palikuonių atsiradimo atvejai, kai pvz. aukšlių ikrus apvaisina kuojų patinai ar atvirkščiais, o išsiritusios žuvų lervutės turi bendrą / tarpinį vienos ir kitos rūšies genų rinkinį; kitu atvejais vienų žuvų lytiniai produktai tiesiog stimuliuoja kitų nerštą, pvz. sidabrinių karosų neršto metu pateles sudėti ikrų dėtis gali paskatinti daugelio kitų karpinių žuvų neršto produktai. Tuomet inaktyvuoti, bet neapvaisinti kitų žuvų sperma (raudžių, auksinių karosų, lynų, karpių) ikreliai vystosi išlaikydami neredukuotą chromosomų rinkinį, t.y. tikrasis lytinis dauginimasis susikryžminant patino ir patelės genofondui neįvyksta. Iš tokių ikrelių išsirita tik triploidinės patelės, t.y. individai turintys tik sidabriniam karosui būdingus požymius.
Visgi atsitiktiniai kryžminimosi atvejai, nors ir nėra tokie reti natūralioje gamtoje, dažniausiai eliminuojami pačios gamtos, nes išsiritę individai nors ir turi ypač greito augimo ar kt. „naudingų ar vizualiai patrauklių“ genų nėra adaptyvūs natūralioje aplinkoje ir pralaimi konkurencinę kovą su „grynais“ rūšies individais. Taigi, natūralioje gamtoje atsiradę atsitiktiniai ir tikrai reti žuvų rūšių hibridai nesudaro realaus pavojus žuvų populiacijoms, o turint omenyje, kad 99% šie individai yra nevaisingi ar dėl kitų priežasčių neturi galimybių pratęsti giminės, nesudaro ir ilgalaikės grėsmės.
Kiek kitokia situacija yra su dirbtiniais, žmogaus sukurtais ir dirbtinėmis sąlygomis išaugintais įv. žuvų hibridais. Tarp vakarų Europos karpininkų populiarūs karpių ir karosų (tiek sidabrinių, tiek ir auksinių) hibridai, kurie nors ir neretai sutinkami natūraliai susikryžminę gamtoje, juos jau specialiai žvejams veisia ir žuvininkystės ūkiai. Šios žuvys pasižymi ypač agresyviu charakteriu juos traukiant užkibusius ant meškerės, bei išsiskiria neįprasta išvaizda. Didesnis į vandens telkinį įleistas šių žuvų kiekis gali sudaryti rimtą konkurenciją natūralioms telkinio žuvų rūšims.
Kitas įdomus, tačiau mūsuose labai retai pasitaikantis hibridas, kuris jau darosi įprastas Šiaurinėms šalims tai lašišos ir šlakio hibridai. Svarbu pabrėžti, kad natūraliomis sąlygomis tai ypatingai retas reiškinys. Tyrimai atlikti su laboratorijose kryžmintais šlakių/margųjų upėtakių ir lašišų individais parodė, kad šių žuvų augimas, o taip pat ir išgyvenimas pirmaisiais metais buvo ženkliai prastesnis nei nekryžmintų individų. Tačiau vėlesnis šių žuvų augimas jau ženkliai lenkia natūralių žuvų augimo greitį. Tad akvakultūros tikslais šios žuvys gali būti auginamos.
Ekologiniu požiūriu tai taip pat galėtų būti pateisinama, jeigu ne dažnai pasitaikantys šių žuvų pabėgimai iš varžų. Į laisvę ištrūkusios žuvys nors ir negali visavertiškai dalyvauti neršte (nevaisingos), dažnai konkuruoja su natūraliai gamtoje užaugusiais individais ir yra būdamos didesnės / stipresnės neretai nugali natūralius neršti atplaukusius individus, o pačios giminės nepratęsia.
Tai, kad šių šlakių/lašišų hibridų faktiškai nėra mūsų (Lietuvos) vandenyse greičiausiai lemia didelis žuvies dydžio skirtumas. Neršiantys lašišų patinai mūsų vandenyse būna 10–12 kg ir didesnio svorio, tuo tarpu šlakių patinai retai perkopia 6 kg svorį. Tas pats pasakytina ir apie pateles. Tuo tarpu Skandinavijos upėse neršiančių šlakių ir lašišų dydis nevarijuoja tokiose plačiose ribose, tad šios žuvys turi gerokai didesnę tikimybę sėkmingai kryžmintis gamtoje. Tačiau, kaip ir minėjau, kad gamtoje tokie atvejai išties labai reti.
Dažnesnį hibridinių žuvų dažnį žvejų laimikiuose greičiausiai lemia keli veiksniai. Visų pirma tai žvejų išprusimas ir informacijos sklaida. Retas atvejis kai meškeriotojo sužvejoto laimikio „nukrypimas nuo normos“ nebūna užfiksuotas mobiliojo telefono kamera ir/ar neparodytas draugams. Tad informacijos sklaida lemia ir dažnesnį mūsų visų informavimą apie šiuos hibridus. Kitas veiksnys – klimato kaita. Ja matyt neabejojame nei mes, nei žuvys. Keliasdešimt ar net kelis šimtus tūkstančių metų prisitaikiusios gyventi ir neršti žuvų rūšys susidūrusios su klimato kaita yra priverstos keisti ir savo įpročius. Kaip pavyzdį prisiminkime praėjusius 2018 metus, Juk nedažnai balandžio mėnesį galime džiaugtis +20 C vandens temperatūra. Tuomet, prie įprastai šiuo metu neršiančių kuojų prisijungia ir kitos karpinės rūšys – raudės, karšiai, aukšlės ir pan. Sutrikusi sezonų kaita lemia ir sutrikdytą neršto sezoną. Staigus oro atšalimas gegužę gali sutrikdyti karosų nerštą, o vėlesnis šių žuvų nerštas sutaps su karpių ir tt.
Visgi baimintis, kad nors ir greitai augantys įspūdingi išvaizda, tačiau nevaisingi hibridai užkariaus mūsų vandenis jaudintis nederėtų. Gamta dar pajėgi susitvarkyti pati.
Gerbiami mūsų portalo skaitytojai, jeigu turite klausimų mūsų ichtiologams – rašykite mums laiškus ar žinutes adresu info@kablys.lt arba mūsų Facebook paskyroje ir mes pasistengsime, kad į juos būtų atsakyta
