Taip jau susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad turėjau gyvenime etapą, kai galėjau sau leisti žvejoti beveik kasdien ir tuo naudojausi, aplankydamas su spiningu rankoje nemažai ežerų. Buvo visko – sėkmių ir nesėkmių, tačiau iš šio laikotarpio atsinešiau nemažą patirtį, kuri galbūt bus įdomi ir skaitytojams. Norisi pasakyti tik tiek, kad ši patirtis buvo gauta žvejojant daugiausia rudenį Dzūkijos ežeruose, kurių vidutinis gylis svyruoja nuo 4 iki 8 metrų. Todėl negaliu garantuoti, kad šios įžvalgos tiks kalbant apie gilius arba atvirkščiai – visai seklius vandens telkinius

Lydekos – sėslūs padarai

Įtariau ir seniau, tačiau tik po ilgo žūklių maratono įsitikinau tuo visiškai, jog lydeka yra pasyvus plėšrūnas, mėgstantis tykoti pasaloje, o ne aktyviai medžioti. Ji turi ilgalaikes, pastovias slėptuves, kur praleidžia didžiąją laiko dalį ir saugo jas nuo kitų panašaus dydžio gentainių. Ir iš ten rengia ilgesnius ar trumpesnius medžioklės reidus.

Žūklaudamas tame pačiame ežere panašiose vietose, kasdien daugelyje dienų echolotu randu tuos pačius pavienius simbolius kaskart beveik tose pačiose vietose ir 99 procentais esu įsitikinęs, kad ten tūno tos pačios plėšrūnės. Kartais jas randi už – kelių ar keliolikos metrų į vieną ar į kitą pusę, tačiau retai kada lydeka nutolsta nuo jų tolėliau. Todėl populiari teorija, esą lydekos visą laiką, be perstojo migruoja paskui mailiaus būrius, mano galva, bent jau vidutinio gilumo ežeruose tikrai negalioja.

Raimondas Buitkus su lydeka
Raimondas Buitkus su lydeka
© Dalius Rakutis

Atradęs pastovesnes lydekų buveines kreipdavai dėmesį, kuo ji skiriasi iš kitų, rodos, identiškų vietų. Gana greit tapo akivaizdu – lydekos buveinė, tai visų pirma kokia nors slėptuvė. Žolių kupstas, staigesnis dugno skardis ar atvirkščiai – nedidelis pagilėjimas. Žodžiu, ta vieta, kur lydeka turėtų kur slėptis. Lygioje vietoje aštriadantės tikrai neužsibūna. Gali tik trumpam gali čia atplaukti medžiodama. Kitaip būna tik vandeniui visai atvėsus, kada lydekos iš lėto juda paskui karpinių žuvų būrius.

Dar viena būtina sąlyga – netoli tos vietos būtinai turi būti koks nors smulkių karpinių žuvelių susibūrimas. „Tuščias“ vietas lydekos ilgainiui palieka ir išplaukia ieškoti dingusio ar naujo smulkmės būrio. Tačiau ne iškart – o po dienos ar dviejų dienų. Todėl šiaip jau šis momentas yra gana dėkingas. Pasitraukus karpinių žuvų būriui lydekos kuris laikas dar laikosi tose pačiose vietose, tikriausiai tikėdamos, kad smulkmė dar sugrįš, ir tuomet būna labiau praalkusios. Tokiu momentu gali jas nesunkiai suvilioti – jos mažiau kreipia dėmesį į masalų spalvą ar kitas plonybes. Pagavęs tokioje vietoje lydeką įsitikindavau, kad iš ties jos skrandis dažniausiai būna tuščias.

Vasaros pabaigoje – rudens pradžioje dažniausiai randu lydekas ties gilyn einančiu dugno skardžiu, maždaug 4 metrų gylyje. Mano galva, šios vietos lydekoms patinka visų pirma dėl to, jog jos iš slėptuvės gali „kontroliuoti“ tiek povandeninio kalnelio viršų, tiek ir apatinę pusę, stebėti į seklumą ir iš jos migruojančias taikias žuvis. Paskui, priklausomai nuo poreikio, arba slinkti į sėklių, arba atvirkščiai – leistis žemyn.

Lydekų spiningavimas ežeruose
Lydekų spiningavimas ežeruose
© Dalius Rakutis

Rudens pradžioje tokioje vietoje gali aptikti tiek didelę, tiek mažą margašonę. Vėliau, vėstant vandeniui, įvyksta savotiškas skilimas – lydekos palieka savo ilgalaikes slėptuves. Mažesnės lydekos kyla aukščiau ir laikosi arčiau pakrantės žolių ar net visai įlenda į jas. O didesnės atvirkščiai, slenka paskui didesnius plakių ar kuojų būrius į didesnes gelmes.

Neieškok lydekų mailiaus būrio viduryje

Stebėdamas echolotu povandeninį gyvenimą bei „patikrindamas‘ ką matau ekrane , spiningu, įsitikinau, kad lydekos niekada nerasime didelio smulkmės būrio viduryje. Plėšrūnės visada bus jo kraštuose, už jo, šiek tiek atsilikusios arba aukščiau ar žemiau. Echolotas lydeką visada rodo kaip pavienį, dažniausiai nedidelį simbolį, esantį netoli dugno ar vandens žolių kupsto.

Iš tikrųjų lydekos, ypač didesnės, nemėgsta kompanijos ir rasti jų kelia vienoje vietoje – ganėtinai retas, nors kartais pasitaikantis dalykas. Prisiartinus kitai, mažesnei gentainei, didesnė lydeka ją visada stengsis praryti ar bent jau išvyti iš savo teritorijos. Kanibalizmas lydekų tarpe – tikrai paplitęs reiškinys. Todėl pagal tai gali orientuotis – jei ištraukei nedidelę lydekaitę, toje vietoje stambesnės grobuonės greičiausiai nebus. Teko matyti pagautą 10 kilogramų lydeką, kurios skrandyje radome 1,7 kg plėšrūnę. Taigi, net ir tokios lydekos gali tapti aukomis ir negali jaustis visai saugiai.

Pačiose lydekų buveinėse plėšrūnes lengviausia aptikti, bet ne pagauti. Slėptuvėje tūnanti aštriadantė dažnai būna neaktyvi, nereaguoja į masalus, kad ir ką bedarytum. Tačiau atėjus laikui ji palieka slėptuvę ir pajuda į medžioklės plotus – šiuo metu ir geriausia jos patykoti.

Apie didesnes lydekas, gylius ir jų „baidymosi zoną“

Kuria kryptimi juda aštriadantė, galima daugiau ar mažiau sėkmingai nuspėti. Kai oras visiškai apniukęs, pučia stiprus vėjas ar šniokščia liūtis, net ir solidžios aštriadantės dažnai pasiduoda į vandenžolių pakraščius, kur medžioja raudes, kuojas ar kitas ten besisukinėjančias žuvis. Man tai buvo šių metų atradimas. Būtent tokiu oru, vos metro ar net kiek mažesniame gylyje kelis kartus pavyko sugauti per penkis kilogramus svėrusias lydekas. Daugelis meškeriotojų tokias vietas aplenkia, manydami, kad argi gali būti solidi lydeka tokiose vietose, kur dugną matai kaip savo penkis pirštus. Po šių metų žūklių tvirtai įsitikinau – ne tik gali, bet ir būna. Bet atkreipkite dėmesį – tik tokiomis oro sąlygomis. Kitu metu kiek bebandžiau, jų nepavyko sekliai sugauti.

Lydeka
Lydeka
© Dalius Rakutis

Apskritai, norint pagauti ežere didelę lydeką skaidriavandeniame ežere, didesnes galimybes turi būtent blogu oru, labai anksti ryte arba temstant. Skaidriame vandenyje saulėtu oru lydeka labai puikiai mato tiek valtį, tiek ir meškeriotoją, todėl dažniausiai čiumpa masalą tik iš labai toli. Atkreipiau dėmesį, kad daugumą stambesnių kaip 3 kg aštriadančių pagavau vos užmetus arba per pirmus kelis voblerio trūktelėjimus. Kadangi žvejoju su multiplikatorine rite ir trumpu dvimetriniu spiningu, vidutiniškai masalą nusviedžiu apie kokius 35 metrus, Todėl sprendžiant pagal tai, galiu daryti prielaidą, kad „baidanti zona“ yra apie 30 metrų nuo valties. Pučiant vėjui ar smarkiai lyjant, o taip pat temstant ši zona, be abejo, trumpėja.

Vandens telkiniuose su drumstesniu vandeniu tolimas masalo užmetimas irgi ne tiek svarbus. Bet ir ten didelių lydekų kibimai iš po pat valties yra reti. Matyt, žuvys vis tiek mato valties ar žvejo šešėlį ar baidosi triukšmo.

Žurnalas “Žūklė”, 2010 m.

Kablys.lt

+ Schema

Bobų vasaros karosai

2019-10-24 13:26 Pasidalijimų 36 Komentarų 1

5 mitai apie lašišų žūklę Lietuvoje

2019-10-14 15:36 Pasidalijimų 98 Komentarų 2

Kaip pagauti žaliąjį žiogą arba ežerų protakų meknės

2019-09-05 12:05 Pasidalijimų 22 Komentarų 1

Atostogos su meškere po Lietuvą: Baltijos jūros plekšnės

2019-09-02 17:49 Pasidalijimų 34 Komentarų 1