Praeitais metais, balandžio pradžioje – tuo pačiu laiku „savo“ slaptame ar nelabi slaptame upelyje gaudei upėtakius ir džiaugeisi, o štai šįmet tarsi kas užkeikė – nepagaunu nors tu ką. Kas dėl to galėtų būti kaltas ir ką daryti? (Skaitytojo klausimas)

Atvirai pasakius, jų gali būti daug, tad pradėkime nuo pačių labiausia tikėtinų.

Per anksti

Ne visuose upeliuose upėtakiai po neršto balandžio pradžioje būna jau atkutę. Jeigu upelio vanduo žemas, iš žemės iki galo neišėjęs įšalas ir šiaip gamta dar nelabai pabudusi po žiemos sąstingio – gali būti, kad upėtakiai dar gyvena žiemos ritmu ir yra mažai aktyvūs. O pagauti dažnai būna net aplipę dėlėmis. Tai nereiškia, kad jų neįmanoma suvilioti. Tačiau tokiu atveju verta nusiteikti, kad teks įdėti daug pastangų, kad galėtum vieną kitą „įkalbėti“.

Ką daryti? Lengviausias būdas – per važiuoti į kitą upelį, kuriame upėtakiai jau bus „atsibudę“. Paprastai pirmiausia žvaigždžuvės suaktyvėja negiliuose, ne itin srauniuose upelių vietose, kurios tekančiuose per durpynus. Tamsus dugnas geriausia sukaupia saulės šilumą ir tokiuose vandens telkiniuose vanduo įšyla greičiausiai, suaktyvėja jame gyvenantys dugno gyviai: apsiuvos, laumžirgių lervos, vingiliai ir pan. O kartu ir jomis mintantys upėtakiai. Kiek vėliau atsigauna smėlėtą dugną turinčios upės. Dar vėliau – akmenuoti ar žvyruotą dugną turintys upeliai ar upės.

Iš tiesų kiekvienas upelis turi savo laiką, kada jame sujuda upėtakiai. Todėl daug žvejodamas tiesiog žinai, kad esant tokioms sąlygomis gali pagauti ten, o dar pašilus – „atsidaro“ anas upelis. Todėl negaišti laiko veltui.

Anatolijus Ostapenka ir jo sugautas upėtakis
Anatolijus Ostapenka ir jo sugautas upėtakis
© Asmeninis albumas

Per aukštas arba per žemas vanduo

Vandens lygis yra vienas pagrindinių veiksnių, įtakojantis upėtakių elgseną. Jeigu žvejojate balandžio pradžioje nedideliame kokios nors didesnės upės intake ir vandens lygis vasariškai žemas, labai gali būti, kad visi didesni upėtakiai iš upelio bus pasitraukę į pagrindinę upę. Vienas kitas užkibęs sprindinis upėtakiukas iš pažiūros labai gerose vietose taip pat sufleruoja, jog jo „tėvai“ ar „seneliai“ yra pasitraukę kažkur kitur. Tokiu atveju iškart verta važiuoti į pagrindinę upę.

Visai kitokia situacija yra, kai vandens lygis labai aukštas, kliokia stipri srovė. Upėtakiams sunku išsilaikyti tokiame sraute, todėl jie gali būti pasitraukę į aukštupius, kur srovė mažesnė. Arba atvirkščiai – pasiduoda upe pasroviui, kur upė paprastai išplatėja, jos tėkmė mažėja. Yra daugiau įlankų, užutėkių, kitų vietų, kur jie gali pasislėpti nuo srovės.

Nešvarus vanduo

Vandens skaidrumas tai pat nemažai įtakoja upėtakių elgseną. Gal ne tiek pats skaidrumas (upėtakiai gana neblogai prisitaiko prie įvairaus skaidrumo vandens), kiek staigūs jo pokyčiai bei plukdomi nešvarumai. Staigiai susidrumstus vandeniui, upei plukdant daug žemių, upėtakiai stengiasi plaukti ten, kur vanduo švaresnis arba slėptis nuo srovės.

Gaudant upėse, turinčios smėlėtą dugną ir tirpstant polaidžiui srovė skalauja ir neša smulkias smėlio daleles, kurios, matyt, užkemša upėtakiams žiaunas ir jie traukiasi į mažiau sraunią vietą. Kur jos nusėda žemyn ir vanduo kiek praskaidrėja. Todėl tokiu laiku dažnai pasitaiko, kad pereini visą ruožą, o visus upėtakius pagauni vos 100 metrų ilgio upės atkarpoje, kur vandens spalva šiek tiek skaidresnė nei kitur.

Dar vienas dalykas, ko negali užmiršti – pavasarį vandens skaidrumas gali būti ir apgaulingas , t.y. skirtingose vandens sluoksniuose jis yra ne vienodas. Tirpstant sniegui upelio viršuje dažnai teka nešvarus, bet šiltesnis polaidžio vanduo, o pačioje laikosi šaltesnis ir sunkesnis šaltas vanduo. Nepatyrusiam žvejui gali atrodyti, kad vanduo labai drumstas ir jis tame ruože nežvejos. Tuo tarpu upėtakiai čia gali visai neprastai gali kibti.

Ką daryti? Visų pirma, vandens skaidrumą daugiau ar mažiau galima nuspėti, žinant upelio pobūdį ir oro sąlygas. Jeigu kurį laiką lyja, tikrai neverta važiuoti, sakysim,, į Molėtų krašto ar daugelį Žemaitijos upelių, kurių krantuose yra daug molio ir jis geba susidrumsti per kelias valandas. Tuo tarpu kokiame Skrobluje, Žeimenos intakuose, kur dugnas smėlėtas, lietaus poveikis bus minimalus.

Dar vienas dalykas, kurį verta žinoti – žiemos įšalas pirma išeina iš pievų, kitų įsaulyje esančių vietų. O vėliausia – iš miškų. Žinant ruožus, galima atspėti, kur vanduo bus skaidresnis, kur – drumstesnis ir tada rinktis, kur važiuoti, o kur ne.. Kita tiesa, kuri visada pasitvirtina upeliuose – net ir labai nešvarus upelio vanduo prasivalo, jei kurį laiką teka per smėlėtą ruožą.

Bet kuriuo atveju neverta ‚užsiciklinti“ ties kažkokiu vienu upės ruožu, kad ir kaip gerai jame kažkada buvome pagavę. Jeigu vanduo per daug nešvarus – reikia važiuoti kitur. Retai kada vienoje upėje vanduo visur būna vienodas.

Iš kitos pusės nereikia ir persistengti, galvoti, kad kuo švaresnis vanduo, tuo geriau. Labai skaidrus ir žemas vanduo ypač pradedančiam žvejui taip pat nėra labai gerai, nes upėtakiai labai gerai mato ir nelengva prie jų prieiti. Daug geriau yra truputį pasidrumstęs vanduo, kur žuvys ne tokios atsargios.

Upėtakis
Upėtakis
© Asmeninis albumas

Bebrų „spąstai“

Jeigu upelis, kuriame žvejojate, nėra didelis, labai gali būti, kad rudenį pakilę į nerštavietes upėtakiai „užstrigo“ aukščiau ir negali įveikti pastatytų bebrų užtvankų. Ką tokiu atveju daryti ? –Ogi kilti ar pervažiuoti upeliu prieš srovę ir bandyti laimę bebrų užtvankose – ten jie tikriausia bus susibūrę ir duos apie save žinoti.

O po žvejybos nepatingėkite išgriauti vandens „statybininkų“ konstrukcijas, kad upėtakiai galėtų ištrūkti ir grįžti į savo užimtas įprastas vietas. Uždaryti bebrine vasarą jie tampa lengvu grobiu brakonieriams ar juos medžiojantiems žvėrims ar paukščiams. Be to, neturėdami ten maisto jie labai vargsta.

Blogai parinktas masalas ar jo dydis, ne tose vietose žvejojame

Gali būti, kad jūsų naudojamas masalas upėtakiams neprimena to, kuo jie šiuo metu maitinasi ir jie jį ignoruoja. Upėtakiai – visaėdės žuvys, kurios greitai prisitaiko maitintis tuo, ką šiuo metu galima lengviausiai pagauti. Todėl, sakykim, jei pavasaris ankstyvas ir upėje gausu nerštui besiruošiančių varlių, tai labai gali būti, kad žuvelę primenantį kokį sidabrinį voblerį upėtakis nelabai kreips dėmesio.

Lygiai tą patį galima pasakyti apie žūklės vietą. Jeigu tokiu metu ieškosime upėtakių kokiose duobėse ar sraunumose , o ne vandens apsemtose pievose, prie melioracinių griovių, kitų „balų lakštingalų“ mėgiamų vietų – greičiausiai nedaug ką tepešime. Kad panašių klaidų galėtume išvengti, būtina atvažiavus prie upelių būti pastabiam – stebėti, kas šiuo metu vyksta gamtoje. Ir aišku, turėti platesnį masalų arsenalą, kad galėtum prisitaikyti prie šių pokyčių.

Tai pat svarbus masalo dydis. Galioja auksinė taisyklė – kuo aukštesnis vanduo, tuo didesnis turi būti ir masalas. Esant žemam vandeniui nedideliame upelyje didesnis, kokių 6 cm vobleris gali kelti upėtakiui įtarimą. Tuo tarpu vandeniu įsiliejus į krantus, jis gali būti kaip tik.

Blogos oro sąlygos, ne tas paros metas

Oro sąlygų įtaka, mano nuomone, nėra tiek svarbi, kaip kiti, aukščiau minėti veiksniai. Upėtakiai, jeigu jų yra, kimba tiek plieskiant saulei, tiek lietui lyjant. Nesu pastebėjęs, kad ir slėgio svyravimai juos labai įtakotų. Gal tik prieš pat lietų ar šlapdribą beveik visada galima pastebėti jų suaktyvėjimą. Vienintelis tikrai blogas upėtakiautojui reiškinys yra rūkas. Ypač kai jis spaudžiasi žemyn, o ne kyla. Dideli upėtakiai, kaip, beje, ir kitos vandens paviršiuje dažnai besimaitančios žuvys, tokiu metu tikrai būna labai pasyvūs. Manau, kad to priežastis elementari – esant rūkui neskraido vabzdžiai ir upėtakiai tai žino.

Paros laiką galima sieti su vandens ir oro temperatūra. Jei buvo šalta naktis – upėtakiai labiau aktyvesni vidury dienos, kaip upelyje sujuda visa gyvybė. Bet jei tiksliai žinai upėtakio slėptuvę ir teisingai pakišai jam masalą – pagausi jį ir ryte. Aš paprastai balandžio pradžioje pernelyg anksti prie upės nesiskubinu. Dienos ilgos, kam vargti – geriau žvejoti tokiu metu, kai žuvis aktyviausia.

Priežasčių, kodėl nepagauni, žinoma, gali būti ir daugiau. Tačiau labiausia tikėtinas lyg ir išvardinau.

Žurnalas „ŽvejOK“ 2014

Kablys.lt

Kiršliai dzūkiškai – apie taparus, apsiuvas ir gamtą

2019-07-01 17:55 Pasidalijimų 100 Komentarų 1

5 patarimai, kaip sugauti didelį karosą

2019-06-13 16:55 Pasidalijimų 298

Klausimas ichtiologui: spalvotas ešerys Kauno mariose

2019-06-03 18:12 Pasidalijimų 289 Komentarų 9

5 patarimai, kaip pagauti „vėjo žuvį“

2019-05-23 11:43 Pasidalijimų 17