Kad ir kaip gerai žinotum upę ir jos ruožus, vis tiek nepabandęs joje pažvejoti šimtu procentu nežinai – yra toje vietoje žiobrių ar ne. Pagaudai vienur – nekimba, tada keliauji į kitą vietą ar pervažiuoji į tolimesnį upės ruožą, kur fortūna būna maloningesnė. Todėl nori nenori, žiobrių žūklė šiuo metu yra susijusiu su nuolatinėmis paieškomis.

Dėl šios priežasties aš žiobrių žūklėje labiausiai mėgstu plūdinę meškerę. Ja daug greičiau ir paprasčiau apgaudyti upės ruožus. Be to, ir pati žūklė mobilesnė – nereikia tiek įrangos. Šiaip jau, jeigu pasirinktoje upės vietoje yra žiobrių, tai paprastai ilgai laukti netenka. Jei per 10 minučių kibimų nesulauke, eik jų ieškoti kitur.

Tose pačiose vietose galima gaudyti žiobrius ir „judria“ dugnine, naudojant riedančius dugnu nesunkius svarelius. Tradicinė „stacionari“ dugninė žiobrių žūklei tinka mažiau – judantį masalą žiobris čiumpa daug mieliau, nei gulintį dugne. Be to, ir gaudydamas aktyviai patikrini didesnį plotą. Dugninės svarelis turi būti parinktas taip, kad iš vienos pusės jis negalėtų atsispirti srovei ir ilgam sustoti, iš kitos – kad ji ir neišneštų visos sistemos iš gaudymo zonos per greitai.

Žiobris
Žiobris
© Dalius Rakutis

Pagrindinis dugninės meškerės trūkumas gaudant žiobrius – kad valą veikia srovė, išlenkianti lanku jo kilpą ir nėra tokios geros masalo kontrolės, kaip kad gaudant plūdine.

Vilkti dugnu ar gaudyti virš jo?

Žiobrius plūdine meškere gaudau naudodamas iš principo dvi sistemas: dugnu judantį vieną svarelį su viršum jo pririštu trumpu pavadėliu bei tradicinę, kai kabliukas su pavadėliu yra žemiau svarelių. Abi sistemos turi ir privalumų, ir trūkumų, ir kurią rinktis, sprendžiu, atsižvelgdamas į konkrečią žūklės vietą.

Sistemėlė su dugnu riedančiu svareliu ir viršum jo parištu pavadėliu su kabliuku turi didelį privalumą, jog juo daug patogiau „iščiupinėti dugną, sužinoti kur kokie gyliai, kokia dugno struktūrą ir pan.

Kitas svarbus dalykas – gaudant taip net ir nelygiame dugne masalas beveik visuomet yra prie pat dugno, kur maisto ir ieško žiobriai. Be to, neginčijama, kad kibdamas žiobris ant sistemos su ilgesniu šoniniu pavadėliu turi daugiau laiko įsiurbti kabliuką ir todėl paprastai daug geriau pasikerta nei gaudant paprasta sistemėle, kur kibdama žuvis dažniausiai iškart pajaučia plūdės keliamą pasipriešinimą ir dėl to galį jį išspjauti. Dėl šios priežasties gaudant tradiciniu būdu būtina į kibimą sureaguoti žaibiškai.

Vilnietiško stiliaus plūdės
Vilnietiško stiliaus plūdės
© Dalius Rakutis

Dar vienas šios sistemos privalumas – ne toks „jautrumas“ gylio svyravimams. Gaudant vietoje, kur sakykime, ilgai nusidriekusi sekluma po truputį išeina į duobę, žvejojant paprasta sistemėle praktiškai neįmanoma sureguliuoti sistemos taip, kad masalas visą laiką eitų prie dugno.

Jeigu nustatysi didesnį gylį – masalas seklumoje klius už dugno. Jei mažesnį – duobutėje srovė jį neš gerokai aukščiau dugno. Tuo tarpu gaudant su besivelkančiu dugnu svareliu masalas bet kuriuo atveju eis netoli dugno, nebent gylis būtų didesnis už nureguliuotą atstumą tarp plūdės ir svarelio.

Tačiau ši sistema turi ir ryškių trūkumų. Visų pirma, srovei dugnu velkant svarelį turi susitaikyti su neišvengiamais kabliukų praradimais. Apskritai yra neginčijamas šios sistemos „imlumas“ dugno kliuviniams. Kai kuriose vietose gali prarasti kabliukus kone kiekvienu pravedimu, tad dugnu vilkti svarelį gali toli gražu ne visur.

Kitas dalykas, žvejojant paprastai, t.y. nejudamus švino šratelius užspaudžiant ant valo aukščiau kabliuko, galima naudoti sunkesnės plūdės ir svarelius. Kai žūklės vieta yra atokiau ir reikalingi tolimesni metimai, tai yra didelis privalumas.

Žiobriai
Žiobriai
© Dalius Rakutis

Trys svarbiausi kintamieji: pavadėlių ilgis, svarelių masė ir plūdžių keliamoji galia

Labai svarbų vaidmenį gaudant svarelio vilkimo per dugną būdu vaidina tokie veiksniai kaip pavadėlio ilgis ir svarelio masės bei plūdės keliamosios galios suderinimas. Pavadėlio ilgį geriausia parinkti tokį, kad masalas plauktų nuo dugno maždaug per 5-10 centimetrų ir jokiu būdu ne aukščiau. Jeigu jis eis pačiu dugnu – kibimų bus mažiau, o „mirtinų“ užsikabinimų už dugno daugiau. Jei aukščiau – vargu ar žiobriai kibs.

Pagrindinis visų šių komponentų derinimo principas yra toks – kuo srovė stipresnė, tuo turi būti ilgesnis ir pavadėlis bei mažesnis atstumas tarp svarelio ir pavadėlio rišimo vietos bei atvirkščiai. Plūdė ir svarelis, gaudant svarelio vilkimosi dugnu būdu turi būtų suderinti taip, kad svareliui truputį užkliuvus už dugno, plūdė iškart nenunertų, o savo plūdrumu „ištrauktų“ svarelį.

Kažkokių griežtų kanonų, prie kokios svarelio masės naudoti kokio plūdrumo plūdę nėra, visgi, galima teigti, jog svarelio masė turėtų būti maždaug perpus ar trečdaliu lengvesnė už plūdės keliamąją galią. Pavyzdžiui, standartines 4–5 gramų plūdės paprastai pakanka gaudant 2-3, kraštutinių atveju -3,5 g masės svareliu.

Žinoma, sistemos jautrumą derini ir prie žuvies aktyvumo. Kai žiobriai ožiuojasi ir kimba nenoriai – tik graibo masalą ir nenori užsikabinti, stengiesi naudoti maksimaliai lengvą svarelį ir vietos gylį nustatyti kuo didesnį – žiobris tada turi daugiau laiko įryti masalą ir vėliau pajaučia klastą. Tačiau kai žuvys kimba aktyviai, dedi maksimalų sunkų pagal plūdę svarelį ir gylį nustatai artimesnį realiam.

Svarelį šiam gaudymui renkuosi tik rutulio formos, kiauravidurį, su skyle per centrą. Per jo skylę perveriu valą ir ištraukęs per kitą pusėjo gale pririšu paprastą žiedelį. Jis ne tik laiko svarelį, bet ir traukimo metu neleidžia srovei susukti valo. Aišku, galima šiam reikalui naudoti švininį gramzdą su įlietų suktuku, tačiau ankstesnė sistema pigesnė ir paprastesnė, o gaudant šiuo būdu yra aktualu.

Dugnu slenkančio svarelio masė priklauso nuo pasirinktos vietos gylio ir srovės stiprumo. Paprastai visiems gyvenimo atvejams pakanka svarelių nuo 1,5 iki 5 gramų, o 5 gramai – tai jau kraštutinė riba. Dažniausiai yra naudojami yra 2–3 gramų kiauraviduriai švininiai šratai

Žiobrių žūklei šiuo būdu reikia rinktis pailgą ir ištęstą plūdę. Tokia, skirtingai nuo trumpos ir storos, pavyzdžiui, idealaus rutulio formos, staigesnio kirtimo metu neskleidžia specifinio garso – „šliopt“, kuris labai baido žiobrius. Be to, tokią plūdė žiobris lengviau nei apvalią panardina ir geriau matosi atsargesnis kibimas. Vilniaus meškeriotojai dažniausiai šiam gaudymui naudoja iš putų polistirolo pagamintas pailgas plūdes be antenų.

Žvejodamas plūdę nuo svarelio atitraukiu maždaug trečdaliu daugiau nei upės gylis, aišku, tai dar priklauso nuo srovės ir upės gylio. Pavyzdžiui, jei ruošiesi gaudyti metro gylio upės ruože, tai su plūde nureguliuoji apie 1,5 m gylį.

Teko įsitikinti, kad kažkodėl nemaža dalis meškeriotojų įsivaizduoja, jog srovė upėje vienalytė, t.y. teka vienodu greičiu visuose vandens sluoksniuose. Iš tikrųjų taip nėra – upėje vanduo teka nevienodai ir galima išskirti net tris sroves. Pati greičiausia dažniausia būna viršutinė ar rečiau apatinė srovės, o lėčiausia teka vidurinis ir storiausias vandens srautas. Šis reiškinys, be jokios abejonės, turi įtakos ir žvejybai, nes išlenkia valą ir mažina jautrumą ir tą, renkantis sistemą, reikia turėti galvoje.

Kuo žiobris panašus į karpį

Nemažą vaidmenį žiobrių žūklėje vaidina valas. Kuo jis storesnis, tuo jį labiau veikia srovė ir tenka naudoti sunkesnius svarelius, didesnes plūdes ir daryti grubesne, ir kartu mažiau jautresne visą sistemą. Todėl geriausia rinktis maksimaliai ploną giją.

Aišku, viskas turi ribas – žiobris ne aukšlė, srovėje priešinasi stipriai, pasitaiko taip gaudant įkirsti ir gražesnių šapalų, karšių, tai visai nusiploninti irgi negali. Aš naudoju kokybišką ir neužstorintą 0,14–0,16 mm valą ir 0,12 mm pavadėlį – jo paprastai užtenka visais gyvenimo atvejais.

Žiobrių žūklėje būtini labai aštrūs ir plonavieliai kabliai. Ploni, nes storesni netinka maunant ant jų uodo trūklio lervas – tada jų vidaus turinys išteka lauk ir vietoj gundančios raudonos kaip rubinas kirmėlytės ant kablio lieka tiks skaidriai balkšvos jos odelės, ne itin dominančios žuvis. Mėgstu rinktis platesnio lenkimo ir trumpakočius „Haybusha“ ir „Gamakatsu“ kabliukus, savo forma panašius į specializuotus karpių žūklei skirtus kabliukus, tik aišku, daug mažesnio numerio.

Kodėl? Todėl, kad žiobriai čiumpa masalą panašiai kaip ir karpiai – įsiurbdami ir vėl išspjaudami, todėl naudojant platesnio lenkino kalbiukus, yra didesnė tikimybė, kad įsiurbę ir spjaudami masalą atgal jie dažniausia patys pasikirs.

Masalus dažniausiai naudoju tradicinius – uodo trūklio lervas ir musės lervas, pasitaiko dienų, kai apsiuvos ir kiti vandens gyviai duoda gerokai didesnį efektą.

Žurnalas „ŽvejOK“ 2012 m.

Kablys.lt

5 mitai apie lašišų žūklę Lietuvoje

2019-10-14 15:36 Pasidalijimų 93 Komentarų 2

Kaip pagauti žaliąjį žiogą arba ežerų protakų meknės

2019-09-05 12:05 Pasidalijimų 22 Komentarų 1

Atostogos su meškere po Lietuvą: Baltijos jūros plekšnės

2019-09-02 17:49 Pasidalijimų 34 Komentarų 1

Kaip „apgauti“ amūrą?

2019-08-18 14:00 Pasidalijimų 45 Komentarų 3