Apie žinomo meškeriotojo, daugelio varžybų nugalėtojo Sigito Lukštos taktikos subtilybes, ieškant ešerių sekliuose ežeruose jau buvau rašęs, tad dabar trumpai aptarsiu tai, ką įdomaus pamačiau jo gaudymo technikoje ir įrankiuose. Pradėkime nuo įrankių ir masalų.

Meškerėlė. Iš pažiūros lyg ir nieko ypatingo – paprastas gana trumpas, gal pusmetrio, rankų darbo anglies pluošto spiningėlis su uždėta nedidele museline rite. Jokio sargelio. Pasak Sigito, kiekvienas, net ir atsargiausias prisilietimas prie masalo gaudant nedideliame gylyje puikiai pajaučiamas ranka, tad sargelio naudoti nėra jokios prasmės. Nutaikęs progą, visgi paėmiau tą neįmantrų Sigito spiningėlį į ranką ir iškart pajutau, koks jis lengvas ir gerai subalansuotas. Kaip puikiai „gula į delną“. Spiningėlio trumpumas tikriausia paaiškintinas tuo, jog Sigitas visada, blizgiauja sėdėdamas ant dėžės.

Suvyniotas į ritę valas man pasirodė ganėtinai storas – „iš akies“ 0,2 – 0,22 mm. Sigitas tai paaiškino paprastai – valo storis, blizgiaujant nedideliame gylyje, blizgės žaismui didelės įtakos nedaro. O, va, jo galios resursas labai praverčia tada, kai užkimba lydeka ar sterkas ir reikia žuvį jėga išmesti ant ledo, kol jis neįlindo į povandeninius krūmus ar kitas kerplėšas.

Gaudant tokiuose ežeruose, kaip Pravalas, tokių situacijų pasitaiko gana dažnai, nes kažkada, keliant vandens lygį, užlietų krūmų ir kito panašaus „gėrio“ ten tikrai netrūksta. Antai, ir šįmet jis žvejojo su draugu šiame ežero ir jo bičiulis, tikras laimės kūdikis, turėjo net 3 greičiausia stambių sterkų kibimus. Vis jie baigėsi prarastais masalais, nes ritės stabdžiai nesuveikė, o 0,16 mm valo galia suvaldyti tokias žuvis aiškiai buvo per maža.

Masalai. Tikėjausi jo arsenale pamatyti kažkokių nematytų, japoniškų ar amerikietiškų „stebuklų“, tačiau keliose dėžutėse gulėjo daugeliui mūsų puikiai pažįstamas arsenalas – vertikalios blizgės ir švytuoklės. Daugiausiai – pagamintos Europos gamintojų: „Kuusamo“, „Rapala“ ar „Salmo“. Tačiau, vis dėl to, geriau įsižiūrėjus pasimatė ir skirtumų: Visoms vertikalioms blizgėms buvo pakeisti originalūs kabliai. Nuimtos grandinėlės ir trišakiukai, o vietoj jų, per specialų segtuką arba žiedelį uždėti storos vielos vienšakiai kabliukai, kokius dažniausia naudoja karpių gaudytojai. Be to, dauguma blizgių kablių buvo aplieti vadinamąja kraujo plazma ar papuošti spalvotu plastiku.

Pasirodo, viskas pirmiausia daroma dėl stiprumo. Užkibus didelei žuviai – kelis kilogramus sveriančiam sterkui ar lydekai, originalios grandinėlės ar žiedeliai yra visos sistemos silpnoji grandis ir neretai paveda. Ne vienas molėtiškis būtent joms yra „skolingas“ dėl prarastos gal būt gyvenimo žuvies. O juk net ir gaudydamas tikslingai ešerius tokiuose ežeruose, kur yra sterkų ir lydekų, negali būti tikras, kas čia čiups tavo blizgę.

Kad ešeriai prasčiau užsikirstų, naudojant didesnį vienšakį kabliuką, o ne mažą trišakiuką ar vienšakį su grandinėle Sigitas nepastebėjo. Grandinėlė duoda efektą nebent gaudant mažus ešeriukus, ypač per nekibą. Bet čia juk ne varžybos – su smulkiais ešeriokais žaisti visai nesinori

Užlieta ant kabliuko kotelio kraujo plazma (galima tam naudoti kabliukus, skirtus žūklei „velniu“) vis dėl to duoda teigiamą efektą – dryžuočiai ją atakuoja noriau, nei blizgę su paprastu tuščiu kabiuku. Tikriausiai juos atakai paskatina ešerių mėgstamos ryškios spalvos – raudona, oranžinė, salotinė ar vadinamoji „šaltibarščių“.

Švytuoklių dėžutėje nieko ypatingo nepastebėjau. Nebent tik tai, kad jų spalvų įvairovė buvo tikrai nemenka ir gana ženklią jų dalį sudarė ryškios, o ne natūralių spalvų blizgės.

Sigito teigimu, ešerių „skonis“ blizgėms gana stipriai keičiasi. Kartais švytuoklės rodo stebuklus, o kartais – visiškai neveikia. Todėl ieškant ešerių nori nenori turi laikas nuo laiko keisti masalus, kad atrastum šios masalą. Pagaudei švytuokle – dėk paprastą blizgutę. Nekibo – vėl gražink švytuoklę, tik jau kitos spalvos.

Jei prieš tai gaudei ryškia – kabink dabar natūralią ir atvirkščiai. Ešeriai patys parodys, kam jie šiandien teikia pirmenybę. Pavyzdžiui, mūsų žūklės dieną visiškai neveikė jokios vertikalios blizgės, tik švytuoklės. Ryte aiškiai akivaizdžiai karaliavo ryškiaspalvės švytuoklytės: visokie „ugniniais tigrai“ ir „salotos“, o įdienojus ir vakarop – tik tamsiai geltonos spalvos narūnės.

Sigito nuomone, kiekvienas ežero vanduo turi savo spalvą ir tai susiję su ešerių prielankumu blizgių spalvomis. Kiekvienas ežeras turi savo blizgių Top „penketuką“, kuris kiekvienais metais gali kiek pasikeisti.

Nemenką vaidmenį vaidina ir blizgių dydis. Sakysim, šiais metais Išnaruose nuo pat ledo užsidėjimo ešeriai mieliau griebia pačias mažiausias, 3 cm švytuokles. Didesnes atakuoja rečiau. Todėl dalinimasis informacija su kolegomis net ir šia prasme leidžia greičiau atrasti „teisingus“ tos dienos ar net viso sezono masalus.

Ir paskutinis dalykas, ką pastebėjau, yra šis – Sigitas nenaudoja jokio pavadėlio. Nei fluorokarboninio, nei juo labiau metalinio. Ešeriams jie trukdo. O dėl lydekų... esą reikia palikti šansą ir joms. Nors retai jos giliai įryja mažą masalą – dažniausia švytuoklytės kabliai įsisega kur nors nasrų pradžioje ir leidži ištraukti žuvį.

Žaidimo blizgėmis būdas

Jau minėjau, kad mūsų gidas vienoje eketėje neužsisėdi. 10 – 15 blizgių pakėlimų, nėra kibimo – ir eini toliau. Tačiau jei bent koks prisilietimas prie masalo buvo (ar net pasivaideno), jo nuomone, verta pažaisti masalu ilgėliau. Stebint, kaip jis gaudo, man į akį krito labai trumpi švytuoklės pakėlimai, atliekami riešo judesiu vos kokių 15 cm amplitude. Ir visada dvigubi – trumpas timtelėjimas ir tada jau pilnas trūktelėjimas aukštyn.

Taip pat negalėjo kristi į akį judesių tikslumas. Po pakėlimo viršūnė kaskart buvo sugražinama idealiai į tą pačią padėtį. Jokių improvizacijų – pauzės ar kėlimo ilginimų, panašių manipuliacijų masalu. Tik gana monotoniški ir sakyčiau, iki idealaus automatizmo „išdirbti“ judesiai. Daugelis blizgiautojų, kiek pastebiu, žvejoja kitaip. Daug aukščiau kilnoja blizgę, keičia pauzių trukmę.

Tądien Išnarų ežere tikrai siautėjo nekiba, daugelis vietinių meškeriotojų apie 1 valandą dienos keikdami pūgą ir orų kaitą, nukabinę nosis traukė link automobilių. Ant ledo liko tik vėliavėlių statytojai ir avižėlininkai, sulindę į švendrynus ir gaudę smulkmę. O mes gaudėme blizgėmis toliau ir pagavome gražių ešerių, nors ir negaliu pasigirti, kad labai jau daug.

Tai rodo, kad per daug metų „atidirbta“ Sigito taktika ir teisingai parinkti masalai duoda rezultatą net ir prasčiausią dieną. Tad ką jau kalbėti apie tas dienas, kada ešeriai kimba iš tiesų gerai.

O kokia pagrindinė būtų išvada šios išvykos? Sakyčiau, tokia: visada verta pasimokyti iš žinovo žvejoti kitaip, net jei turi nemenką blizgiavimo patirtį. Tai tiks praplės tavo akiratį ir padidins meistriškumą. Konservatyvumas žvejyboje yra pirmas tobulėjimo priešas.

Kablys.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Karpiai „METHOD‘u“ lediniame vandenyje

2019-04-17 08:50 Pasidalijimų 92

Kodėl verta pradėti nuo plūdinės?

2019-04-13 16:25 Pasidalijimų 36 Komentarų 1

Pamaryje jau kimba lynai: patarė, kaip ir kur juos gaudyti

2019-03-22 11:11 Pasidalijimų 245 Komentarų 3