Po straipsnio „Kaip vidury dienos vasarą pagauti didelį ešerį. Ovidijaus Uldinsko receptas“ sulaukėme nemažai skaitytojų komentarų :„tai nerealu“, „nereikia čia paistyti nesąmonių“, „tie sportininkai viską tik išsigalvoja“. Gal iš tiesų čia Ovidijus perspaudė su tais kilograminiais ešeriais per karščius vidurį dienos.? Na, pridėkite ranką prie širdies – kas iš mūsų, kalbėdamas apie laimikį, nors truputį nepagražina?

Pajudėjome iš Kauno apie 14.30 ir po geros valandos jau buvome ežere x – viename iš Ovidijaus pamėgtų ešerinių poligonų. Oras buvo toks, koks paprastai ir būna birželio gale – saulėtas, karštas, su kelias debesėliais danguje ir šiaušiančių ežero paviršių vidutinišku vėjeliu. Daugiau žvejų nei pačiame ežere, nei jo pakrantėse nesimatė. Ko nepasakysi apie poilsiautojus: kiekvienoje geresnėje priėjimo prie ežero vietoje rūko grilio dūmeliai, turškėsi ir spygavo maudynių mėgėjai, dunksojo palapinės ar pavėsinės. Tipiškas vidurvasario vaizdas prie mūsų ežerų.

Kol nešėmės valtį ir nešiojome į ją daiktus – keli smalsuoliai pribėgo pažiūrėti ir paklausti, ar šiame ežere apskritai yra žuvies. Ovidijus atsakė nedaugžodžiaudamas – tuoj pažiūrėsime. Ir iš tiesų atsistūmę nuo kranto ir nuplaukę(padedami beveik begarsio elektriniu variklio) gal porą šimtų metrų, sustojome maždaug 8 metrų gylio vietoje. Kur, pasak mūsų ešerių „guru“, turėjo dugne stūksoti akmenys.

Echolotas iš tiesų parodė dugne esančius kietus objektus, bei susispietusį vidurį vandens mailių. Išmetę inkarą ( inkarinės gervės tarnystės garbė teko man) čiupome spiningus į rankas. Buvo įdomu, kuo žvejos mūsų ešerių siaubas. Šiai žūklei jis pasiruošė du spiningus: kiek ilgesnį nei 7 pėdos „Favorite“ (berods, iki 7 g galios), paginkluotą su 0,6 PE valu, ilgoku 0,23 mm fluorokarbono pavadėliu ir 5 g galvute su ofsetiniu kabliuku. Ir kitą – tos pat kompanijos galingesnį – iki 11 gramų kotą, su šoninio pavadėlio (pater noster) sistema, 25 g svareliu bei ilgu, gal 1,5 m fluorkarbono pavadėlį.

Ovidijus pradėjo žūklę 3 colių „Keitech“ guminukais, aš įdomumo labui – senais nedidukais „Relax“ tvisteriukais, kuriuos pasiėmiau iš senų atsargų. Kažkada jie man buvo nr. 1 ešerių žūklėje, kai dar nebuvo visokių „valgomų“ stebuklų.

Pirmąjį ešerioką, sveriantį kokius 120 gramų teko garbė sugauti man. Bet tuoj Ovidijus, atradęs sėkmingą spalvą, ištraukė pora šiek tiek stambesnių. Paskui vėl pagavau pora žuvų aš aš. Per pusvalandį iš viso sugavome keliolika dryžuočių iki 200 gramų. Ovidijus paskelbė verdiktą – nieko gero. Šioje vietoje šiuo metu arba didelių ešerių visai nėra, arba jų labai nedaug ir jie visai neaktyvūs. Reikia plaukti kitur. Antrasis sustojimas buvo už kelių šimtų metrų, priartėjus prie kranto su aukštais skardžiais. Dugnas čia buvo labai įdomus – prie kranto seklu ir yra žolių, tada staigiai krenta žemyn, o po kurio laiko vėl kiek seklėja ir pereina į lygų. Buvo čia ir nemažai akmenų – keli net pasiglemžė masalus. Dideli ešeriai, pasak Ovidijaus, greičiausiai budi ties pačiu skardžiu. Nepaistant to, valtį jis sustabdė gana toli – per pilną metimą nuo tos vietos.

Pradžioje man sunkia sekėsi suprasti, kur sekluma, kur žolės, o kur prasideda skardis. Nepaistant to iškart sulaukiau kelių krepštelėjimų per masalą. Ovidijus buvo labiau patyręs, bet ir jis skundėsi, kad kažkas ne taip. Ešeriai (atleiskit už žvejišką žargoną) „bado“, bet ne „sėda“. Tada jis pakeitė turimą galvakablį lengvesniu – užsidėjo 4 g. ir pabandė kelis skirtingus guminukų atspalvius. Bingo – jo kotas užlinko nuo didesnės žuvies svorio. Pirmasis 300–400 g svorio ešerys keliavo link valties, o man teko imtis operatoriaus darbo. Po jo sekė antras, trečias, tad fotoaparato- kameros jau ilgam nėjo padėti į šalį. Žvejybą teko kuria laikui atidėti

Po kurio laiko žuvys lyg ir aprimo – net man pavyko kelis kartus užmesti ir ištraukti porą ešerių – vidutiniokų. Tačiau išvydęs sulinkusį Ovidijaus spiningą, tarpais sužviegiantį ričių stabdį bei jo veido mimiką, spėjau, kad šįkart aname gale dūksta kažkoks rimtesnis padaras. Ir jis kovojo tikrai atsakančiai – porą kartų nėrė po valtimi ir net buvo pagavęs mano spiningo valą, kurio, puldamas iškart fotografuoti, neapdairiai nebuvau suvyniojęs. Bet viskas baigėsi laimingai – tikras kuprius atsidūrė graibšte. O mūsų straipsnio herojus neslėpė džiugių emocijų. Valtyje svarstyklės parodė solidų 1040 g svorį! Misija įvykdyta! Pažiūrėjau į laikrodį – nuo išplaukimo iki kilograminio ešerio pagavimo praėjo lygiai viena valanda ir keturiasdešimt septynios minutės. Va ir atsakymas jums, skeptikai! Kimba tie ešeriai per karštį, vidury dienos. Kimba. Tik reikiam mokėti juos gaudyti.

Papozavęs gražuolis ešerys, kaip ir prieš tai visi kiti pagauti jo broliai iškeliavo į ežerą. Ovidijus šiuo klausimu nepripažįsta jokių kompromisų. Pasak jo, ešerys iki kilogramo auga keliolika metų, ir jeigu juos imsime maistui – greit ežere liks tik vidutiniokai ir mažiukai. Ir prireiks daug laiko, kol vėl tame vandens telkinyje atsiras didesnė didžiųjų populiacija. Jeigu jau būtinai reikia pasiimti žuvį – imkite vidutinio dydžio, 200-400 g ešerius. Jų yra daugiau. O trofėjinio dydžio dryžius būtinai paleiskime. Ir kitą kitą kartą juos vėl pagausime ar bent žinosime, kad jų čia yra.

Dėl tos pačios priežasties jis ir slepia šį ežerą ( net mano nuotraukos ir video turėjo praeiti griežtą jo „cenzūrą“, kad juose neatsidurtų kokių objektų, iš kurių gali atpažinti, kur žvejojome).

Žvejojome toliau. Didžiųjų ešerių daugiau nepagavome, bet vidutinių, sveriančių nuo 200 iki 400 gramų buvo nemažai. Nekalbant jau apie smulkesnius. Saulei leidžiantis ešerių aktyvumas akivaizdžiai blėso. Vis daugiau būdavo tuščių kibimų – atsargių bakstelėjimų per masalą. Tik maži ešeriukai buvo aktyvūs iki pat žūklės galo ir laikas nuo laiko lankstė spiningų viršūnes.

Apie didžiųjų ešerių žūklės subtilybes galite paklausyti Ovidijaus pasakojimo betarpiškai, peržiūrėdami šį 5 minučių trukmės video. Iš savo pusės, turėdamas galimybė stebėti žvejojantį Ovidijų iš šalies, galiu pasidalinti tokias pastebėjimais:

1. Svarbu neužlipti dideliam ešeriui „ant galvos“. Valtį visgi reikia statyti atokiau ir stengtis į perspektyvią vietą iš toliau. Negaliu pasakyti, ar dėl to, kad ešeriai jos baidytųsi, ar todėl, kad būtų geriau jiems pateikti masalą.

2. Labai svarbi echoloto, o dar labiau mokėjimo jį skaityti įgūdžiai. „Side Imaging“ ir kitos sonaro funkcijos leido greičiau surasti povandeninius akmenynus ir mailiaus būrius – pagrindinį orientyrą šiame ežere, ieškant didžiųjų ešerių.

3. Masalų reikia turėti daug ir nebijoti dažniau pažaisti su galvakablio (ar švininės galvutės) svoriais. Ovidijaus arsenalą – didžiulį masalų lagaminą tyčia nufotografavau. Ir nors jis sakė, kad žūklėse savo malonumui tiek tikrai masalų nereikia. Tačiau iš kitos pusės, naivu tikėtis, kad turėdamas trijų skirtingų spalvų ir dydžių guminukų, tikrai įtiksi didžiųjų ešerių skoniui.

4. Na, ir ketvirtas – pagrindinis. Norint pagauti didžiųjų ešerių, reikia skirti daug laiko vandens telkinio pažinimui. Ovidijus šį ežerą yra ištyrinėję skersai išilgai, todėl plaukiojome tik nuo vienos geros vietos į kitą gerą vietą. Kol pataikėme, kurioje tuo metu didieji ešeriai būriavosi ar buvo pakilę. Negaišome laiko tuščioms vietų paieškoms ir pasiplaukiojimams. Jeigu žvejotum mažai žinomame vandens telkinyje – to tikrai neišvengtum. Ir tikriausia turėtum daug mažesnę tikimybę atsidurti laiku ir vietoje.

Kablys.lt

Kaip gaudžiau savo pirmąjį ūsorių

2019-07-11 21:48 Komentarų 6

Naktinė plėšrūnų žūklė Kauno mariose

2019-06-30 20:10 Pasidalijimų 84

Kanapės ir kuojos

2019-06-26 13:07 Pasidalijimų 299 Komentarų 2